Prancūzija yra prisiėmusi milžinišką 3,3 trilijono eurų skolą. Kas atsitiks, jei ekonomikos reformos ir toliau nebus vykdomos, o investuotojai praras pasitikėjimą?
Naujasis ministras pirmininkas nušalintas, valstybės finansų restruktūrizavimas toliau atidėtas: politinė krizė Prancūzijoje tampa neaiškiu klausimu. Ar antra pagal dydį euro zonos ekonomika kelia grėsmę valiutos zonos stabilumui?
Kodėl padėtis Prancūzijoje yra tokia nestabili?
Vertinant pagal ekonomikos našumą, Prancūzija su 114 proc. turi trečią didžiausią skolos santykį Europos Sąjungoje po Graikijos ir Italijos. Commerzbank ekonomistai įspėja: be reformų Prancūzijos valstybės skolos santykis per ateinančius dešimt metų gali išaugti „žymiai virš 150 procentų“.
Absoliučiais skaičiais šalis turi didžiausią skolos naštą euro zonoje – apie 3,3 trilijonus eurų. Valstybės išlaidos taip pat yra vienos didžiausių Europoje. Biudžeto deficitas paskutinį kartą siekė 5,8 procentų. 2024 m. liepos mėn. ES Komisija pradėjo deficito procedūrą prieš Prancūziją.
Kaip rinkos reaguoja į dar vieną vyriausybės nesėkmę?
Prancūzijos ministro pirmininko Sébastien Lecornu atsistatydinimas po vos keturių savaičių pareigose sukėlė neramumus finansų rinkose. Pirmadienį Prancūzijos akcijų rinkose buvo patirta nuostolių, pavyzdžiui, tenykštis pagrindinis indeksas Cac 40 smuko. Ypač didelį spaudimą patyrė bankų akcijos. Vokietijos akcijų rinkai Lecornu netikėtas atsistatydinimas neturėjo įtakos. Apskritai rinkos reakcijos buvo ribotos. „Galų gale finansų rinkos įskaičiuoja nestabilią politinę padėtį“, – aiškina Thomas Gitzel, Liechtensteino VP Bank vyriausiasis ekonomistas.
Ar Prancūzijai gresia Italijos padėtis?
Nepriklausomai nuo to, kas ateityje valdys Paryžiuje, naujos skolos Prancūzijai taps vis brangesnės. Šalis turi siūlyti investuotojams vis didesnes palūkanas už naujas valstybės obligacijas. Be to, politinių reformų perspektyvos stoka stabdo paklausą Prancūzijos obligacijoms.
Šiais metais Prancūzijos obligacijų kapitalo rinkos palūkanos žymiai išaugo. Pirmadienį dešimties metų Prancūzijos obligacijų palūkanos padidėjo iki 3,60 proc. Vokietijos valstybės obligacijų palūkanos yra 2,71 proc. Šiuo metu Prancūzijos obligacijų palūkanos viršija panašių pietų Europos šalių, pvz., Italijos ar Graikijos, vertybinių popierių palūkanas.
Kiek reitingų agentūrų sprendimai paaštrina krizę?
Vidury biudžeto krizės reitingų agentūra „Fitch“ rugsėjo viduryje dar labiau sumažino Prancūzijos kreditingumą. Antros pagal dydį euro zonos ekonomikos kreditingumas buvo sumažintas nuo AA- iki A+. Tai dar labiau apsunkina Prancūzijai galimybę gauti naujų lėšų kapitalo rinkoje.
„Fitch“ šį žingsnį motyvavo mažomis ekonominių reformų sėkmės galimybėmis, nes šalis yra politiškai susiskaldžiusi ir nestabili: „Manome, kad pasirengimas 2027 m. prezidento rinkimams artimiausioje ateityje dar labiau apribos biudžeto konsolidavimo galimybes ir manome, kad politinė aklavietė greičiausiai tęsis ir po rinkimų.“
Ar Prancūzija taps pavojumi euro zonai?
Valstybės krizė lieka tik Prancūzijos problema ir turi mažai įtakos kitoms euro zonos šalims, komentuoja obligacijų ekspertas Peter Goves iš MFS Investment Management. Bankų ekonomistai taip pat mano, kad naujos krizės visoje euro zonoje pavojus yra nedidelis, be kita ko, dėl to, kad Europos centrinis bankas (ECB) turi daug priemonių, kuriomis prireikus gali įsikišti.
Ar ECB gali padėti šaliai?
Europos centrinis bankas, remdamasis „Transmission Protection Instrument“ (TPI), krizės atveju galėtų neribotai pirkti atskirų euro zonos šalių obligacijas. Jei centrinis bankas dideliu mastu perka valstybės obligacijas, atitinkama šalis neturi siūlyti tokių aukštų palūkanų už vertybinius popierius ir gali pigiau gauti naujų pinigų. Tačiau TPI yra skirtas tuo atveju, jei obligacijų palūkanos dėl finansinių spekuliacijų neproporcingai smarkiai pakyla, o ne dėl to, kad vyriausybė priima blogus finansinės politikos sprendimus.
Nesileisdami į Prancūzijos reikalus, euro zonos valdytojai po savo paskutinio posėdžio rugsėjo viduryje nurodė TPI, kuris jiems suteikia galimybę „kovoti su nepagrįsta, chaotiška rinkos dinamika“. ECB pirmininkė Christine Lagarde, paklausta apie politinę padėtį savo šalyje, neatsakė išsamiau. Ji tik išreiškė bendrą viltį, kad politiniai sprendimų priėmėjai dės visas pastangas, kad „kuo labiau sumažintų neapibrėžtumą“.
JAV CNBC pažymi, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susidūrė su dar viena rimta politine problema po netikėtos premjero Sébastien Lecornu, kuris šias pareigas ėjo mažiau nei mėnesį, atsistatydinimo. Šalis vis giliau grimzta į politinę krizę.
CNBC išsiaiškino, kokią grėsmę tai kelia respublikai. Jos nuomone, Krizė, į kurią pateko Prancūzija, didžiąja dalimi yra Makrono veiksmų rezultatas: praėjusiais metais prezidentas ryžtingai paleido parlamentą, kad įneštų „aiškumo“ į susiskaldžiusią Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją.
Po to vykusiuose rinkimuose paaiškėjo, kad dešinieji ir kairieji laimėjo dviejuose balsavimo turuose. Tai lėmė politinę aklavietę ir kovą dėl valdžios. Macronas, nenorėdamas atiduoti lyderystės vyriausybėje nė vienai iš šalių, vietoj to paskyrė lojalistus vadovauti mažumos vyriausybėms, tačiau jie pasirodė esą pažeidžiami konkurentų partijų nepasitikėjimo balsavimams.
Trumpalaikė Lecornu vyriausybė tapo trečiąja, patyrusia nesėkmę po Michelio Barnier ir François Bayrou vyriausybių. Juos visus vienija tai, kad jie sunkiai pasiekė susitarimus su kitomis partijomis dėl valstybės biudžeto, ypač dėl išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo, kurie buvo laikomi būtinais siekiant sumažinti Prancūzijos biudžeto deficitą, kuris 2024 m. sieks 5,8 % BVP.
„Kiekviena politinė partija elgiasi taip, tarsi turėtų savo daugumą parlamente“, – pareiškė L. Lecornu. Buvęs gynybos ministras atsistatydino, pareikšdamas, kad negali vadovauti centristinės dešinės mažumos vyriausybei, nes derybos su konkuruojančiomis partijomis parodė, kad jos nesutinka eiti į kompromisą dėl savo biudžetinių ir politinių reikalavimų.
Dabar Macronas stovi prieš nepavydėtiną užduotį – nuspręsti, ką daryti toliau, nes nė vienas iš variantų negali būti patrauklus prezidentui, kuris ne kartą pareiškė, kad neatsistatydins iki naujų rinkimų 2027 m.
Jis galėtų pasirinkti kitą ministrą pirmininką – šeštąjį per mažiau nei dvejus metus – tačiau pasirinkimas asmens, nepriklausančio jo politinei aplinkai, taptų nepatogia ir nepalankia perspektyva Macronui, kuris per pastaruosius metus ne kartą rinko jam lojalius žmones į vyriausybės vadovo postą.
Jis taip pat gali paleisti parlamentą ir surengti naujus parlamento rinkimus. Šis variantas taip pat nėra idealus, nes Marine Le Pen antiimigracinė partija „Nacionalinė sąjunga“ šiuo metu pirmauja rinkėjų apklausose, surinkdama apie 32 % balsų.
„Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti šiandien, yra tai, kad Macronas neketina skelbti apie savo atsistatydinimą, todėl, atrodo, paprasčiausia būtų paskirti kitą ministrą pirmininką, ką jis ir daro, kaip aš keičiu marškinius, o jei naujasis ministras pirmininkas neišlaikys ilgai, jis gali paskirti dar vieną“, – mano Douglas Yates, politikos mokslų profesorius INSEAD verslo mokykloje.
Yra spėjimų, kad Macronas gali rizikuoti ir pasiūlyti premjero kandidatūrą, kuris nėra jo sąjungininkas iš centristinės politinės aplinkos. Pavyzdžiui, tai gali būti kandidatas iš kairiųjų centristų Socialistų partijos. Mažai tikėtina, kad Macronas pasirinks kandidatą iš kraštutinės kairės partijos „Nepaklusni Prancūzija“ arba iš kraštutinės dešinės „Nacionalinės sąjungos“, nes pirmadienį abi partijos paragino Macroną atsistatydinti.
Tuo tarpu 2026 m. biudžeto priėmimas lieka neaiškus. Vis labiau tikėtinas scenarijus, pagal kurį šių metų biudžetas bus perkeltas į kitus metus kaip laikina priemonė. Tokiu atveju biudžeto deficitas sudarys apie 5,0–5,4 % BVP.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą