Susiklosčiusi politinė padėtis vis labiau primena anekdotą.
Gimdoje kalbasi du embrionai. Vienas klausia:
– Kažin, ar yra gyvenimas po gimimo?
Kitas atsako:
– Nežinau, dar niekas iš ten negrįžo...
Panašiai ir mes – vis labiau įstrigę ir susipainioję šioje klampioje ir tirštoje propagandos gimdoje, kur kiekvienas gestas, žodis ar net pauzė privalo būti traktuojami tik „teisingai“. Be jokių alternatyvų, be teisės abejoti ar suklysti. Tai erdvė, kurioje teisingumo monopolį užgrobia moralinis triukšmas ir atvira agresija, o minties laisvė virsta net ir niekuo nepagrįstos kaltės primetimo rizika.
XIX a. viduryje gimęs posakis „Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir laikosi Statuto“, kilęs iš sukilėlių „Lietuvių katekizmo“, išreiškė dvasinį pasipriešinimą Rusijos imperinei valdžiai: tikėjimą laisve ir teisės viršenybe, ko neturi ši nelaisvę ir neteisę iki šiol garbinanti imperija. Statutas čia reiškė ne tik įstatymų sąvadą, bet teisėtumo ir civilizuotumo simbolį – priešpriešą savivalei.
Tačiau šiandien šis principas apverčiamas aukštyn kojomis: laisvės vardu ribojama mintis, teisingumo vardu uždaroma diskusija, o patriotizmo vardu smerkiamas nesutikimas. Tokia inversija būdinga visuomenėms, kurios pradeda bijoti pačios laisvės – nes laisvė visada reiškia ir abejonę, ir svarstymus, ir atsakomybę.
Šiuolaikinė propaganda nebėra tokia grubi ir primityvi kaip sovietiniais laikais. Ji veikia žymiai rafinuočiau, bet nemažiau efektyviai – per nutylėjimus, emocinį šantažą, etikečių klijavimą, niekuo nepagrindžiamus įtarinėjimus. Kiekvieną viešą diskusiją galima greitai užgniaužti ne argumentais, o iš piršto laužtais kaltinimais oponentams - tą matome kasdien. Taip formuojamas psichologinis klimatas, kuriame bet kuri oficialaus naratyvo bent truputį neatitinkanti nuomonė tampa pavojinga, o prisitaikymas, baimė ir tyla pasidaro geriausia išlikimo strategija. Taip sparčiai formuojama jau ne laisva demokratinė viešoji erdvė, o oklochratinė atmosfera – kai politinį toną diktuoja ne įstatymas ir sveiko proto argumentai, o influencerių pakurstytos minios emocijos.
Todėl, nieko nepaisant, šiandien ypač verta grįžti prie antrojo „lietuviškumo dėmens“ – pagarbos Statutui, t. y. Įstatymui.
Teisinė valstybė reiškia, kad tokie rimti kaltinimai kaip "valstybės išdavystė" ir pan. turi būti grindžiami faktais ir įrodymais, o ne moralinėmis insinuacijomis.
Pavyzdžiui, politinė partija „Nemuno aušra“ buvo teisėtai įregistruota vadovaujantis Politinių partijų įstatymo (1990-06-13 Nr. I-606, su vėlesniais pakeitimais) nuostatomis, ir tai, kaip jau anksčiau minėjau, padarė tuometinių valdančiųjų vadovaujama Teisingumo ministerija. Lygiai taip pat teisėtai NA dalyvavo rinkimuose į Seimą 2024 m. spalį ir dalis jos sąrašo narių buvo išrinkti ir vėliau pakviesti į formuojamą valdančiąją koaliciją.
Jeigu dabar viešai skelbiama, kad ši partija ar jos nariai esą visi yra „antisemitai“, „dirba Rusijai“ ar užsiima „antiukrainietiška veikla“, – tai yra teisiškai patikrinami kaltinimai. Tokiais atvejais, remiantis Baudžiamojo kodekso 154 str. (Šmeižtas) ir Civilinio kodekso 2.24 str. (Garbės ir orumo gynimas), būtina pateikti įrodymus: žvalgybos duomenis, teismo sprendimus ar bent ikiteisminius tyrimus. Jei jų nėra – tai ne informacija, o propagandinis naratyvas.
Analogiškai, jei tokie įrodymai išties egzistuotų, partija privalėtų būti patraukta atsakomybėn – kaip kadaise už korupciją nuteistas Liberalų sąjūdis (2016–2022 m. byla, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis 2022-07-01) ar kai kurios kitos politinės organizacijos, praradusios valstybės finansavimą.
Tokie yra teisės principai ir jie turėtų galioti visiems.
Koalicijas sudaro ne įtakotukai, ne socialinių tinklų pakurstyta minia, o įstatymų deleguotos politinės jėgos, rinkimų būdu gavusios mandatą veikti. Tai – demokratijos pagrindas, o ne „nuomonės klausimas“. Tačiau šiandien matome vis stipriau kurstomą „kultūrininkų“ minios resentimentą – emocingą, be abejo, nuoširdų, bet kryptingai manipuliuojamą politinių jėgų, pralaimėjusių paskutinius rinkimus.
Įrodymai?
Matome, kaip kai kurie kultūros įstaigų vadovai viešai ragina savo darbuotojus dalyvauti protestuose, taip faktiškai įsitraukdami į aktyvią politinę veiklą. Pasak kalbų, dalis šių vadovų yra TS-LKD ar LLS nariai arba artimi jos aplinkai, nors tai nėra skelbiama viešai.
Ši aplinkybė savaime dar nėra nusikaltimas, tačiau jų autoriteto svoris ir darbdavio-darbuotojo priklausomybės ryšiai sukuria moralinį spaudimą pavaldiniams – ypač tose įstaigose, kur darbo santykiai nestabilūs. Tokiais atvejais baimė „nepritarti“ ar „neatlikti pareigos bendruomenei“ gali virsti sąžinės laisvės ribojimu.
Pavyzdžiui, 2025 m. spalio 3 d. Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas universiteto bendruomenei išplatino kvietimą dalyvauti „Kultūros asamblėjos“ protesto renginyje, kuris vyks spalio 5 d. VU Didžiajame kieme. Cituojant jo laiško dalį:
„Mieli bendruomenės nariai, kviečiu sekmadienį, 14 valandą į VU Didžiajame kieme vyksiantį Kultūros asamblėjos protesto renginį. Jo metu bus grojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema Jūra, pasirodys VU folkloro ansamblis Ratilio... Kultūros bendruomenė reiškia teisėtą lūkestį, ji gina ne savo, o valstybės interesą. Todėl kviečiu juos paremti.“
(Prof. Rimvydas Petrauskas, VU rektorius, 2025-10-03).
Toks kvietimas pats savaime nėra draudžiamas — Konstitucijos 25 str. užtikrina kiekvienam piliečiui žodžio laisvę. Tačiau čia svarbus kontekstas: rektorius kalba viso universiteto vardu, naudodamasis savo kaip įstaigos vadovo padėtimi ir oficialiais VU komunikacijos kanalais. Tai reiškia, kad kartu su jo žodžiais kalba ir institucijos autoritetas.
Deja, senosios demokratijos šalyse tokie atvejai vertinami labai aiškiai ir netoleruotinai. Pavyzdžiui, Harvardo universitetas po 2023 m. Artimųjų Rytų konflikto įvykių patvirtino vidaus taisyklę, kad vadovai turi susilaikyti nuo politinių pareiškimų universiteto vardu, siekiant apsaugoti bendruomenės įvairovę. Yale rektorius Peter Salovey 2024 m. pabrėžė: „Universitetas nėra politinė institucija; mūsų pareiga – sudaryti erdvę visoms pažiūroms, ne jas atstovauti.“ Oksfordo universitetas dar 2016 m. įtvirtino vadovų elgesio kodeksą, pagal kurį rektorato nariai privalo aiškiai atskirti, kada kalba asmeniškai, o kada institucijos vardu.
Kodėl šis principas svarbus? Nes universitetas turi būti namai visoms pažiūroms, ne vienos politinės stovyklos įrankis. Kai vadovas kalba „už visą bendruomenę“, dalis narių lieka „už borto“ – jie nebegali jaustis lygiaverčiai atstovaujami.
Šis prof. Petrausko žingsnis tampa dar labiau problemiškas, prisimenant jo tamprius ryšius su leidiniu „Naujasis Židinys – Aidai“, kuris siejamas su TS-LKD intelektualiniu ratu ( M. Adomėnas, V. Ališauskas, I. Vaišvilaitė, N. Putinaitė ir kt.). Susidaro aiškus įspūdis, kad universitetas stoja į vienos ideologinės pusės gretas, kas prieštarauja aukštojo mokslo autonomijos ir neutralumo principui, įtvirtintam Mokslo ir studijų įstatymo 5 straipsnyje:
„Aukštosios mokyklos savo veikloje vadovaujasi akademinės laisvės, savivaldos ir politinio neutralumo principais.“
Klausimas ne tas, ar kultūrą verta ginti – visada verta.
Klausimas, ar Vilniaus universitetas (kaip ir kitos garbingos švietimo, mokslo ir kultūros isntitucijos ir jų dešimtmečiais sukauptas simbolinis kapitalas) gali būti naudojami kaip tiesioginio politinio spaudimo instrumentas demokratiškai sudarytai koalicijai paveikti?
Tik ten, kur laisvė remiasi įstatymu, o ne emocijų diktatu ar užkulisinėmis manipuliacijomis, galima kalbėti apie tikrą, o ne imitacinę demokratiją ir pilietinę visuomenę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą