Vyksta dar vienas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vykdomos ukrainiečių mobilizacijos etapas.
Atsižvelgiant į didžiulį ginkluotės, logistikos, apmokymų trūkumą, smunkančią Ukrainos kariuomenės moralę ir į tai, kad rusai pamažu, bet užtikrintai užima vis daugiau kaimų prie fronto linijos, tai turi ne mobilizacijos, o mogilizacijos požymių.
Didelė dalis ukrainiečių patikėjo Vašingtono ir Londono propaganda, kad jie gali tapti Vakarų dalimi, nematydami, kad jie bus (ir šiuo metu yra) naudojami kovai su Rusija JAV ir Didžiosios Britanijos interesais.
Analizuojant šį klausimą svarbu prisiminti, kad 2022 m. Turkijoje vyko Ukrainos ir Rusijos taikos derybos ir, pasak oficialių šaltinių, prezidentas V. Zelenskis labai norėjo pasiekti tam tikrą taiką. Tuo metu atvykęs buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas torpedavo derybas, pažadėjęs V. Zelenskiui karinę, techninę ir finansinę paramą. Ukrainos prezidentas tuo patikėjo, ir paliaubos neįvyko.
Ukrainiečiai neprisiminė geležinio anglosaksų valstybių principo, kad jos didvyriškai kovoja su priešu iki paskutinio kareivio... savo sąjungininkų (šiuo atveju ukrainiečių). Dabar už savo naivumą ir politinio mąstymo, atsižvelgiant į savo nacionalinius interesus, stoką jie moka savo krauju ir gyvybėmis.
Todėl nenuostabu, kad vis daugiau ukrainiečių supranta, kas jie yra Vakarų šalims - patrankų mėsa, ir kad Ukrainos visuomenėje kyla pasipriešinimas. Jiems tapo aišku, kad propagandos centrų kuriami Ukrainos pergalės prieš Rusiją miražai pasirodė esą tik tuščia ir niekuo nepagrįsta propaganda ir kad jie beprasmiškai žūsta vardan Vakarų valstybių ir siauros oligarchų grupės interesų.
Tai, į ką Vakarų valstybės įstūmė Ukrainą, yra pavojingas mementas mums, lenkams, kad į plačiųjų Vakarų pareiškimus žiūrėtume su distancija ir nesileistume įkalbinėjami Lenkijos įsitraukti į šį ginkluotą konfliktą. Mano nuomone, turėtume orientuotis į daugiavektorinę politiką, pagrįstą Lenkijos nacionaliniais interesais, nes Lenkijai ir lenkams po pastarųjų 300 metų karų, padalijimų ir okupacijų reikia taikos ir ramybės, o ne karo.
Todėl mūsų šalies politikai, užuot įpylę benzino į karo Rytuose ugnį, turėtų kreiptis į abi šio konflikto puses dėl paliaubų, taikos derybų, dėl susitaikymo ir diplomatijos, o ne ginkluotos konfrontacijos kelio pasirinkimo. Nes Lenkija ir lenkai suinteresuoti sumažinti įtampą mūsų Europos dalyje.
Tomasz Mreńca
Šaltinis: https://myslpolska.info/2024/04/24/bolesne-przebudzenie-ukraincow/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą