2024 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Popiežius Pranciškus: "Netrūksta šunų ir kačių... Jų netrūksta. Trūksta vaikų"

 


Roma - Penktadienį popiežius Pranciškus apgailestavo, kad Vakarai toliau demografiškai nyksta, ir tvirtino, kad mažėjantis vaikų skaičius reiškia, jog trūksta vilties dėl ateities.

Paneigdamas „pasenusius“ mitus apie pavojingą gyventojų perteklių, pontifikas tvirtino, kad žmonės toli gražu nėra problema, o pasaulio sunkumų sprendimas.

Neįvardydamas pavardžių, popiežius tarsi paminėjo tokius veikėjus kaip Stanfordo biologas Paulas Ehrlichas, kuris 1968 m. parašė bestselerį „Populiacijos bomba“, sukėlusį isteriją dėl pasaulio ateities ir Žemės gebėjimo išlaikyti žmonių gyvybę.

Tarp Ehrlicho prognozių, kurios pasirodė esančios įspūdingai klaidingos, buvo ir tokios: jis pranašavo, kad XX a. septintajame dešimtmetyje šimtai milijonų žmonių mirs iš bado (65 milijonai iš jų bus amerikiečiai), kad jau dabar per daug apgyvendinta Indija yra pasmerkta ir kad greičiausiai „2000 m. Anglija nebeegzistuos“.

Kalbėdamas Romoje vykusioje Generalinėje gimstamumo valstybių konferencijoje, kurią kasmet organizuoja Italijos vyriausybė, siekdama aptarti mažėjantį gimstamumą šalyje, Pranciškus tvirtino, kad „kiekviena vaiko dovana mums primena, jog Dievas pasitiki žmonija“, nes mūsų egzistencija „nėra atsitiktinumo rezultatas: Dievas mūsų norėjo“.

Žemiau pateikiu vertimą oficialaus Vatikano dokumento ir Švento sosto žurnalisto komentaro vertimus:



KETVIRTASIS BENDRŲJŲ NUOSTATŲ DĖL GIMSTAMUMO LEIDIMAS

JO ŠVENTENYBĖS POPIEŽIAUS FRANCIŠKAUS KALBA

Auditorium Conciliazione

2024 m. gegužės 10 d., penktadienis

[Multimedija]


Gerbiami autoritetai,

pilietinės visuomenės atstovai,

brangūs broliai ir seserys, brangūs jaunuoliai ir vaikai, labas rytas!

Gera paploti, kai kas nors pasako „labas rytas“, nes labai dažnai vieni su kitais nepasisveikiname. Gerai, kad plojimais pasveikiname „labas rytas“. Ir ačiū Gianluigi ir tiems, kurie dirba dėl šios iniciatyvos. Džiaugiuosi galėdamas vėl būti su jumis, nes, kaip žinote, prigimties tema man labai artima. Iš tiesų kiekviena vaiko dovana mums primena, kad Dievas pasitiki žmonija, kaip pabrėžia šūkis „Būti šalia, daugiau jaunystės, daugiau ateities“. Mūsų „buvimas ten“ nėra atsitiktinumo rezultatas: Dievas mūsų norėjo, Jis turi didingą ir unikalų planą kiekvienam iš mūsų, niekas nėra išskirtas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, svarbu susitikti, dirbti kartu, kad realiai, įžvalgiai ir drąsiai skatintume natūralumą. Ir norėčiau šiek tiek apmąstyti šiuos tris raktinius žodžius.

Pirma: realizmas. Praeityje netrūko tyrimų ir teorijų, įspėjančių apie gyventojų skaičių Žemėje, nes per didelis vaikų skaičius sukeltų ekonominį disbalansą, išteklių trūkumą ir taršą. Mane visada stebino, kaip šiose, dabar jau seniai pasenusiose tezėse apie žmones buvo kalbama taip, tarsi jie būtų problemos. Tačiau žmogaus gyvybė nėra problema, ji yra dovana. O taršos ir bado pasaulyje šaknys yra ne gimstantys vaikai, bet tik apie save galvojančių žmonių pasirinkimai, nežaboto, aklo ir besaikio materializmo, vartotojiškumo, kuris tarsi piktas virusas iš pagrindų pakerta žmonių ir visuomenės egzistenciją, delyras. Problema yra ne tai, kiek mūsų yra pasaulyje, bet tai, kokį pasaulį kuriame - tai problema; ne vaikai, bet savanaudiškumas, kuriantis neteisingumą ir nuodėmės struktūras iki pat nesveikų socialinių, ekonominių ir politinių sistemų tarpusavio priklausomybių pynimo. [1] Savanaudiškumas daro mus kurčius Dievo, kuris pirmas myli ir moko, kaip mylėti, balsui ir šalia mūsų esančių brolių ir seserų balsui; jis nuskausmina širdį, verčia mus gyventi per daiktus, nebesuprantant, kodėl; verčia mus turėti daug gėrybių, bet nebežinoti, kaip daryti gera. Ir namai užsipildo daiktais, ištuštėja nuo vaikų, tampa labai liūdnomis vietomis (plg. 2019 m. gruodžio 1 d. Mišių už Kongo bendruomenę homilija). Netrūksta šunų ir kačių... Jų netrūksta. Trūksta vaikų. Mūsų pasaulio problema nėra gimstantys vaikai: tai egoizmas, vartotojiškumas ir individualizmas, dėl kurių žmonės tampa sotūs, vieniši ir nelaimingi.

Gimstamumas yra pirmasis tautos vilties rodiklis. Neturėdama vaikų ir jaunimo, šalis praranda norą tikėtis ateities. Pavyzdžiui, Italijoje vidutinis amžius šiuo metu yra keturiasdešimt septyneri metai. O Vidurio Europoje yra šalių, kuriose vidutinis amžius yra 24 metai. Keturiasdešimt septyneri metai, o vis pasiekiami nauji neigiami rekordai. Deja, jei remtumėmės šiais duomenimis, būtume priversti teigti, kad Italija, kaip ir visa Europa, palaipsniui praranda viltį dėl rytojaus: Senasis žemynas vis labiau virsta senųjų žemynu, pavargusiu ir rezignuojančiu žemynu, taip įsitraukusiu į vienatvės ir kančios išvarginimą, kad nebemoka pasimėgauti tikruoju gyvenimo grožiu dovanojančioje civilizacijoje.

Nepaisant daugybės žodžių ir įsipareigojimų, mums nepavyksta pakeisti padėties. Kodėl? Kodėl nesugebame sustabdyti šio gyvybės kraujavimo?

Vienas demografijos tyrinėtojas man pasakė tokį faktą. Šiuo metu daugiausia pajamų duodančios investicijos yra ginklų gamyba ir kontraceptikai. Vienos jų naikina gyvybę, kitos užkerta kelią gyvybei. Ir tai yra pelningiausios investicijos. Kokios ateities galime tikėtis? Ji bloga. Klausimas sudėtingas, bet tai negali ir neturi tapti alibi, kad jo nespręstume. Reikia įžvalgumo, kuris yra antrasis raktinis žodis. Institucijų lygmeniu reikia veiksmingos politikos, drąsių, konkrečių ir ilgalaikių sprendimų, kad būtų galima sėti šiandien, kad vaikai galėtų skinti rytoj. Reikia didesnio visų vyriausybių įsipareigojimo, kad jaunosios kartos galėtų įgyvendinti savo teisėtas svajones. Tai reiškia, kad reikia priimti rimtus ir veiksmingus sprendimus šeimos labui. Pavyzdžiui, sudaryti sąlygas motinoms nesirinkti tarp darbo ir vaikų priežiūros arba išlaisvinti daugelį jaunų porų nuo nesaugaus darbo ir negalėjimo įsigyti būsto naštos.

Tada svarbu socialiniu lygmeniu skatinti dosnumo ir kartų solidarumo kultūrą, peržiūrėti įpročius ir gyvenimo būdą, atsisakyti to, kas nereikalinga, kad jauniausieji turėtų viltį dėl rytojaus, kaip yra daugelyje šeimų. Nepamirškime: vaikų ir vaikaičių ateitis taip pat kuriama ant skaudančių nugarų, kurias sudaro ilgametis tėvų ir senelių triūsas ir paslėptas pasiaukojimas, kurių glėbyje glūdi tyli ir nepastebima viso gyvenimo darbo dovana. Ir, kita vertus, augančiųjų pripažinimas ir dėkingumas jiems yra sveikas atsakas, kuris, kaip vanduo kartu su cementu, daro visuomenę tvirtą ir stiprią. Štai kokias vertybes reikia puoselėti, štai kokią kultūrą reikia skleisti, jei norime turėti rytojų.

Trečias žodis - drąsa. Čia aš kreipiuosi ypač į jaunimą. Žinau, kad daugeliui iš jūsų ateitis gali atrodyti bauginanti ir kad mažėjančio gimstamumo, karų, pandemijų ir klimato kaitos akivaizdoje nelengva išsaugoti viltį. Tačiau nepasiduokite, nes rytojus nėra kažkas neišvengiamo: mes jį kuriame kartu, ir šiame „kartu“ pirmiausia randame Viešpatį. Būtent Jis Evangelijoje mus moko: „Bet aš jums sakau“: labai dažnai Viešpats sako „Bet aš jums sakau“, kuris viską pakeičia (plg. Mt 5, 38-48), „bet“, turintis išganymo kvepėjimą, rengiantis kažką „iš dangaus“, rengiantis lūžį. Padarykime šį „bet“ savo, visų mūsų, čia ir dabar. Nesusitaikykime su scenarijumi, kurį jau parašė kiti: irkluokime, kad pakeistume kryptį, net jei tai reiškia eiti prieš srovę! Kaip ir motinos bei tėvai iš „Natūralumo fondo“, kurie kasmet organizuoja šį renginį, šią „vilties statybvietę“, padedančią mums mąstyti ir vis labiau įtraukiančią politikos, verslo, bankų, sporto, pramogų ir žurnalistikos pasaulį.

Tačiau ateitis kuriama ne tik gimdant vaikus. Trūksta dar vienos labai svarbios dalies - senelių ir prosenelių. Šiandien yra paplitusi kultūra slėpti senelius, siųsti juos į poilsio namus. Dabar viskas šiek tiek pasikeitė dėl išėjimo į pensiją - deja, taip ir yra - bet tokia yra tendencija: senelius išmesti. Man į galvą ateina įdomi istorija. Buvo viena graži šeima, kurioje kartu su jais gyveno senelis. Bet laikui bėgant senelis paseno ir valgydamas susitepė... Tėvas virtuvėje padarė nedidelį stalą, kad senelis galėtų valgyti ir kad jie galėtų pasikviesti žmonių. Vieną dieną jis grįžo namo ir rado vieną iš mažų vaikų, dirbantį su medžiu. „Ką tu darai?“ „Staliuką, tėti“. „Bet kodėl?“ - „O kodėl? „Tau, kai būsi senas“. Prašau, nepamirškite senelių. Kai lankiausi daugelyje poilsio namų, kitoje vyskupijoje, klausdavau senelių - galvoju apie vieną atvejį: „Kiek turite vaikų?“ „Daug“. „Ak, gerai. O ar jie atvažiuoja jūsų aplankyti?“ „Taip, jie nuolat ateina“. Man išeinant slaugytoja pasakė: „Jie niekada neateina“. Vieniši seneliai. Atmesti seneliai. Tai kultūrinė savižudybė. Ateitį kuria jauni ir pagyvenę žmonės, kartu: drąsa ir atmintis, kartu. Prašau, kalbėdami apie natūralumą, kuris yra ateitis, kalbėkime ir apie senelius, kurie nėra praeitis: jie padeda ateičiai. Prašau, turėkite vaikų, daug, bet taip pat rūpinkitės seneliais. Tai labai svarbu.

Brangūs draugai, ačiū jums už tai, ką darote, ačiū jums visiems. Ačiū už jūsų drąsą. Esu šalia jūsų ir lydžiu jus savo malda. Prašau jūsų, nepamirškite melstis už mane. Bet melskitės už mane, o ne prieš mane! Ačiū.

Ir šį „už, o ne prieš“ sakau todėl, kad kartą ten baigiau auditoriją. Už dvidešimties metrų, ten, kur buvo užtvara, stovėjo senutė, mažytė, gražiomis akimis. Ji pradėjo sakyti: „Ateikite, ateikite“. Ji buvo maloni. Aš priėjau prie jos: „Ponia, koks jūsų vardas?“. Ji man pasakė savo vardą. „O kiek jums metų?“ „Aštuoniasdešimt septynerių“. „O kuo jūs užsiimate? Ką valgote, kad išliktumėte tokia stipri?“ „Valgau raviolius, pati juos gaminu“. Ir ji davė man raviolių receptą. Ir tada aš jai pasakiau: „Ponia, prašau, pasimelskite už mane“. „Aš tai darau kiekvieną dieną“. Ir, juokaudamas, pasakiau jai: „Bet melskitės už mane, o ne prieš mane!“. Ir maža senutė šypsodamasi man tarė: „Būkite atsargus, tėveli. Jie ten meldžiasi prieš tave“. Protinga, aha! Šiek tiek antiklerikalinis.

Ir prašau: už, o ne prieš. Už.

_______________________________________________________

[1] Cf. St. John Paul II, Encyclical Letter  Sollicitudo rei socialis (1987), 36-37;  Catechism of the Catholic Church, no. 1869.

https://www.vatican.va/content/francesco/en/speeches/2024/may/documents/20240510-statigenerali-natalita.html


Pirma nuotrauka: Penktadienį, 2024 m. gegužės 10 d., popiežius Pranciškus sveikina jauną mergaitę per konferenciją apie gimstamumo padėtį Italijoje ir Vakaruose Auditorium della Conciliazione Romoje. | Kreditas: Vatican Media


2024 m. gegužės 10 d., penktadienį, popiežius Pranciškus kalba konferencijoje apie gimstamumo padėtį Italijoje ir Vakaruose Romos Auditorium della Conciliazione. Kreditas: Vatikano žiniasklaida

Popiežius Pranciškus apie rekordiškai mažą gimstamumą: „Žmogaus gyvybė nėra problema, ji yra dovana"

Matthew Santucci

Romos naujienų tarnyba, 2024 m. gegužės 10 d. / 10.00 val.

Kai penktadienį popiežius Pranciškus žengė į sceną kalbėti konferencijoje apie gimstamumo padėtį Italijoje ir platesniu mastu Vakaruose, jis nedvejojo.

„Mūsų pasaulio problema nėra gimstantys vaikai - tai egoizmas, vartotojiškumas ir individualizmas, dėl kurių žmonės tampa sotūs, vieniši ir nelaimingi“, - sakė popiežius auditorijai, susirinkusiai Romos Auditorium della Conciliazione.

Šių metų „Stati Generali della Natalità“, arba „Bendra gimstamumo būklė“, paremta tema „Daugiau jaunų žmonių, daugiau ateities“. Tai jau ketvirtasis susitikimas, kuris buvo pradėtas rengti dar 2021 m. kaip bendras projektas su tuometiniu Italijos premjeru Mario Draghi ir Šeimų asociacijų forumo prezidentu Gigi De Palo.

Italija, kaip ir daugelis Vakarų Europos šalių, pastaraisiais metais susiduria su ūmia demografine krize. Gimstamumas Italijoje 2023 m. sumažėjo iki istoriškai žemiausio lygio. Praėjusiais metais Italijos nacionalinis statistikos biuras užregistravo 379 000 gimimų, t. y. 3,6 proc. mažiau nei 2022 m. ir 34,2 proc. mažiau nei 2008 m.

Popiežius Pranciškus, atvykęs netrukus po 9 val. ryto, užėmė vietą scenos centre, iš abiejų pusių apsuptas sėdinčių vaikų, ir pasakė kalbą, kuri, nors ir buvo įspėjanti ir kartais skambėjo bauginančiu tonu, buvo pagrįsta viltimi: Šventasis Tėvas teigė, kad „svarbu susitikti ir dirbti kartu, kad gimstamumas būtų skatinamas realistiškai, įžvalgiai ir drąsiai“.

„Gimimų skaičius yra pirmasis tautos vilties rodiklis. Neturėdama vaikų ir jaunimo, šalis praranda ateities troškimą", - sakė popiežius.

„Deja, - tęsė popiežius, - jei remtumėmės šiais duomenimis, būtume priversti konstatuoti, kad Italija, kaip ir visa Europa, palaipsniui praranda ateities viltį.“

„Senasis žemynas vis labiau virsta senu, pavargusiu ir rezignuojančiu žemynu, taip įsipareigojusiu išgyvendinti vienatvę ir nerimą, kad nebepajėgia džiaugtis civilizacijos dovanotu tikruoju gyvenimo grožiu“, - tęsė Pranciškus.

Šventasis Tėvas aštriai priekaištavo dėl gyventojų nerimo, kurį skatina kai kurios teorijos, pavyzdžiui, maltusizmas, teigiantis, kad nekontroliuojamas gimstamumas greitai išeikvos žemės ūkio išteklius ir sukels badą bei karus. Popiežius šias teorijas pavadino „seniai pasenusiomis“.

Jis kalbėjo visai kitu tonu: „Žmogaus gyvybė nėra problema, ji yra dovana“.

Popiežius palietė klimato kaitos padarinius, užsimindamas, kad tai ne gyventojų skaičiaus augimo padarinys, o vyraujančių ekonominių modelių ir vartotojiško požiūrio, arba „besaikio materializmo“, kuris „kėsinasi į žmogaus ir visuomenės egzistenciją iš pagrindų“, pasekmė.

2024 m. gegužės 10 d., penktadienį, popiežius Pranciškus kalba konferencijoje apie gimstamumo padėtį Italijoje ir Vakaruose Romos Auditorium della Conciliazione. Kreditas: Vatikano žiniasklaida

„Problema yra ne tai, kiek žmonių yra pasaulyje, bet kokį pasaulį kuriame“, - pridūrė Pranciškus. „Ne vaikai, o savanaudiškumas kuria neteisybę ir nuodėmės struktūras, iki pat nesveikos socialinių, ekonominių ir politinių sistemų tarpusavio priklausomybės.“

Popiežius taip pat ragino keistis instituciniu lygmeniu, prašydamas vyriausybių skatinti prošeimines iniciatyvas, kad motinoms netektų „rinktis tarp darbo ir rūpinimosi vaikais“, o jaunoms poroms netektų susidurti su „nesaugaus darbo ir negalėjimo įsigyti būsto našta“.

Atsižvelgdamas į šį platesnį šeimos svarbos apmąstymą, popiežius Pranciškus pabrėžė pagyvenusių žmonių branginimo svarbą, o vyresnio amžiaus žmonių atstūmimą pavadino „kultūrine savižudybe“.

„Ateitį kuria jaunimas ir senoliai kartu, drąsa ir atmintis kartu“, - tęsė pontifikas.

Nepaisant griežtų reikalavimų pakeisti neigiamas tendencijas, popiežius baigė kalbą optimistiškesniu tonu, padrąsindamas jaunimą „nepasiduoti“ ir „tikėti“.

„Žinau, kad daugeliui iš jūsų ateitis gali atrodyti nerimą kelianti, kad tarp gimstamumo, karų, pandemijų ir klimato kaitos nelengva išsaugoti viltį. Tačiau nepasiduokite, tikėkite, nes rytojus nėra kažkas neišvengiamo: Jį kuriame kartu, ir šiame „kartu“ pirmiausia randame Viešpatį.“




 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Koks Jurgis, tokia ir kepurė

Lapkričio 24 d. išvydau keistą reginį. Gauja degeneratų, o gal ir nacikų, sprendžiant iš vieno jų demonstruojamų tatuiruočių, koneveikė Kaun...