2024 m. kovo 14 d., ketvirtadienis

Vladimiras Putinas — naujasis Amerikos didvyris? Valdas Anelauskas (JAV)


Anądien, atsikėlęs ryte, prisiminiau, jog reikėtų išvalyti ir pravėdint automobilio bagažinę, tad išėjau į lauką ir užsiėmiau tuo ne pačiu maloniausiu darbu... Kol krapščiausi prie bagažinės, parvažiavo mūsų kaimynai ir pasistatė savo mašiną šalia manęs. Na, kaip čia pas amerikiečius yra priimta, persimetėme keliais žodžiais (apie orą ir savijautą), nes neseniai jie čia gyvena mažai vieni kitus dar pažįstame, tad nelabai ir būna apie ką daugiau kalbėt... Jie už mus priedo dar ir gerokai vyresni, na tai, tuo labiau, nė mes jiems, nė jie mums į draugus ligi šiol nesipiršome...

Bet tas žmogus dabar ėmė ir staiga paklausė, ar aš esu rusas. Atsakiau, kad taip. Mus čia visi gi ir laiko „rusais“, o apie kažkokią „Lithuania“ tai dauguma niekada nėra net girdėję, tad ir nesuku aš žmonėms galvų bereikalingais aiškinimais. Na o jis tada labai apsidžiaugė ir iškart iškilmingai (tokiu, sakyčiau, išties net pakiliu balsu) pareiškė: „Vladimir Putin is our new American hero!“ (Vladimiras Putinas yra mūsų naujasis Amerikos didvyris!)... Paskui dar pridėjo, jog labai norėtų, kad ir Amerika turėtų tokį prezidentą, kaip Putinas...

Paprastas, eilinis amerikietis pensininkas, būtent iš tos vadinamos „tyliosios daugumos“, kur balsavo ir balsuos už Trampą, turi (ir nebijo atvirai išreikšti) štai būtent šitokią savo nuomonę apie Rusijos prezidentą... 

Na ir paskui jau mudu su juo dar kokią valandą, kas be ko, kalbėjome apie „naujojo Amerikos didvyrio“ interviu įžymiajam žurnalistui Takeriui Karlsonui, kurį kaimynas buvo ką tik neseniai pažiūrėjęs.

Taip kad šis atvejis labai aiškiai man pademonstravo, jog ne tik aš vienas čia Amerikoje „užkietėjęs putinistas“ esu, nemažai net ir tarp tikrų amerikiečių, pasirodo, yra tokių, kas už Putiną... Teisingai, blaiviai, pozityviai mąstantys žmonės!..

Todėl tad manęs visiškai nė kiek net ir nestebina, kad čia dabar toks išties fenomenalus susidomėjimas Rusijos prezidento interviu žurnalistui Takeriui Karlsonui.

Ką tik eilinį kartą pažiūrėjau, kaip, netgi praėjus daugiau nei mėnesiui, socialinėje platformoje „X“ (buvusiame „Twitter“) skaitiklis vis dar pašėlusiai sukasi — jau gerokai virš 200 milijonų peržiūrų — ir nesiruošia sustoti... Tai daugiausia anglakalbiai žiūrovai. Dar 19 milijonų peržiūrų „YouTube“! Kiek būta peržiūrų paties Takerio Karlsono interneto svetainėje, nežinau, sunku būtų net spėlioti, nes ten peržiūrų skaičius, deja, nerodomas.

Manoma, kad Putino interviu gal būt jau surinko išvis net apie milijardą peržiūrų. Tai apskaičiuoti gal net išvis ir neįmanoma, nes reikėtų apimti visas kalbas, visus šaltinius, kuriuose interviu buvo paskelbtas, visas peržiūras visuose tuose šaltiniuose.

Aš ir pats interviu žiūrėjau du kartus. Pirmiausia, iškart po to kai jis tik pasirodė, pažiūrėjau vertimą į anglų kalbą, nes rusiško originalo tada dar nebuvo, o paskui, po kelių dienų, jau kartu su žmona, žiūrėjome jį rusų kalba, dideliame televizoriaus ekrane.

Tačiau juk Kinijoje tai jį, manau, tikrai išvertė į kinų kalbą, Indijoje — į indų ir t. t. Ten išties milijardinės auditorijos. Žinoma, ne visi susidomės, ne visi kinai ar indai jį žiūrės, bet jeigu pažiūrės bent vienas iš dešimties, tai bus jau 300 milijonų. O kur dar kitos didžiosios šalys, kuriose žmonės irgi žiūri Putino interviu, manau, išverstą į jų kalbas... Taigi anglakalbė auditorija tėra išvis tik nedidele dalimi pasaulinės auditorijos.

Net ir dabar matomi skaičiai viršija didžiausius reitingus turinčių pasaulio transliuotojų auditorijas. Pasaulis neprisimena, kad panašūs politikų interviu būtų šitaip masiškai žiūrimi. Kažkas teisingai pastebėjo, jog tokio interviu žurnalistikos istorijoje dar išvis nėra buvę. Takeris Karlsonas su šiuo interviu tikriausiai gal net pateks į Gineso rekordų knygą.

Pastarųjų savaičių bėgyje aš diskutavau apie Putino interviu ne tik su tuo savo kaimynu, bet ir su kitais pažįstamais amerikiečiais. Dauguma jų toli gražu nėra čionykščiai disidentai, su kokiais aš interviu, kas be ko, irgi aptariau. Susidaro vienareikšmiškas įspūdis, kad ir paprasti amerikiečiai išties džiaugiasi šiuo Rusijos prezidento interviu. Būtent toks yra mano asmeninis įspūdis, kuris pamažu formavosi pastarąsias kelias savaites, aptariant interviu su amerikiečiais.

Daugeliui žmonių čia Amerikoje tiesiog norisi būti informuotais ir realistiškai vertinti pasaulio įvykius, todėl ir susidomėjimas Putino interviu toks didelis. Jie nebenori girdėti vien tik savo šališkų politikų bei čionykštės oficiozinės žiniasklaidos, kur aiškiai nusiteikę prieš Rusiją, vertinimų.

Alternatyvus požiūris žmonėms visada būna labiau įdomus. Ypač tada, kai jis griauna oficialios propagandos primestus stereotipus. Ypač kada paprasti amerikiečiai juk daugelis ir išvis įsitikinę, kad valdžia jiems viską visada meluoja.

Taip kad Putino interviu gal būt vis gi padės Amerikos visuomenei susidaryti labiau subalansuotą nuomonę apie Rusiją, net ir esant labai neigiamam daugumos Amerikos politikų bei žiniasklaidos požiūriui.

Aš iškart supratau, kad geriausias būdas pajausti eilinių amerikiečių požiūrį į tai, ką pasakė Putinas, būtų ne studijuoti straipsnius vietinėje žiniasklaidoje, ar net ir ne disidentinius blogerius, o analizuoti paprastų žmonių komentarus (tiek po straipsniais internete, tiek ir socialiniuose tinkluose).

Ką gi, sprendžiant iš būtent komentarų, daugelis amerikiečių niekada anksčiau nebuvo klausęsi Vladimiro Putino „gyvai“, jie tiesiog paprasčiausia neturėjo tokios galimybės. O dabar jis kalbėjo jiems ištisas dvi valandas, ir, kas svarbiausia, be jokios cenzūros!..

Tiesa, buvo 2017 metais garsiojo režisieriaus, trijų „Oskarų“ laureato, Oliverio Stouno keturių dalių dokumentinis filmas „The Putin Interviews“, tačiau jį pažiūrėjo tada nepalyginamai mažiau žmonių. Daugelis dabartinių mano pašnekovų apie jį net nebuvo girdėję.

Visą šį laiką aš stebėjau, kaip žmonės internete labai aktyviai diskutavo apie Putino interviu ir reiškė įvairias nuomones. Ir dauguma savo komentaruose buvo tiesiog priversti pripažinti, kad Putinas daugeliu, jei ne visais, klausimų buvo teisus.

Jei kalbėsime apie buvusį „Twitter“ (dabar pavadintą „X“ platforma), teigiamų ir neigiamų komentarų apie interviu ir patį Rusijos prezidentą santykis ten yra maždaug 6:1. Dauguma komentatorių būtent amerikiečiai.

Daug kas dabar jau net sako, kad nebegali daugiau kentėti Baideno. Mačiau šimtus tokių pareiškimų (Vox Populi — liaudies balsas), kur žmonės giria Putiną, nes jis tiesiog sužavėjo juos. Na ir būtent lygina jį su marazmatiku JAV prezidentu, dėl kurio jiems paprasčiausia gėda.

Pavyzdžiui, vienas žiūrovas pažymėjo: „Šis žmogus [Putinas] moko mus istorijos, kalba užtikrintai ir aiškiai. Tuo tarpu mūsų prezidentas kalbasi su mirusiais žmonėmis, sveikinasi su oru, apuostinėja vaikus ... ir kartais net išvis nežino, kur jis randasi“...

Kai kurie, juokaudami, ragino Putiną (kurį jie vadina Vladu) tapti Jungtinių Valstijų prezidentu, vietoje „mieguistojo Džo“. Gal net ir nėra juokaujama, kas žino, galbūt Putinas galėtų ir išties lengvai laimėti artėjančius JAV prezidento rinkimus?..

Po paties interviu, Takeris Karlsonas dabar ėmė skelbti dar ir kitus Maskvoje padarytus vaizdo įrašus. Savotiška tų jo Maskvos vaizdų kulminacija — reportažas iš metro. Tobula švara, tvarka, „jokių valkatų, narkomanų ir prievartautojų“... Taip jis sako, lygindamas Maskvos metro su Niujorko metro (kurį aš ir pats ligi šiol su siaubu prisimenu, kaip mane vieną kartą ten vos nenušovė). Ir dar pridūrė amerikiečiams: „Ši stotis gražesnė už bet kurią mūsų šalies [JAV] vietą“...

Beje, daugelis žmonių dabar mano, kad stoties — „Kijevskaja“ — pasirinkimas buvo irgi tarsi savotiška „paslėpta žinutė“. Ne veltui operatorius stambiu planu nufilmavo bareljefą su užrašu „Neišardoma ir amžina Ukrainos ir Rusijos tautų draugystė“. Komentatoriai socialiniuose tinkluose greitai „pagavo“ pagrindinį dalyką: „Rusai nieko nepervadino, nepakeitė nė vienos su Ukraina susijusios gatvės pavadinimo“... Juk metro stotis „Kijevskaja“ pavadinta Ukrainos sostinės garbei!..

Rusijoje niekas nekeičia vietovių, pavadintų Ukrainos miestų ar įžymių žmonių garbei, pavadinimų, kai tuo tarpu Ukrainoje propaguojama neapykanta viskam, kas rusiška.

Komentaruose po šiuo vaizdo įrašu, žinoma, pasireiškia ir rusofobai (kaip šiandien be jų). Tačiau apie trolių „kompetenciją“ galima spręsti kad ir iš šio komentaro: „Taip, jie [t. y. Maskva] turi geras metro stotis. Bet jos yra taip giliai po žeme, kad per ilgai užtrunka kol patenki į gatvę“.

Labai iškalbingas buvo kažkokio paprasto amerikiečio, žiūrėjusio šį reportažą iš Maskvos, prisipažinimas: „Man 59 metai ir aš supratau, kad visą gyvenimą buvau apgaudinėjamas“.

Beje, po Karlsono – Putino interviu buvo, girdėjau, nemažai net ir tokių JAV piliečių, kurie pareiškė norį persikelti gyventi į Rusiją...

Drįsčiau ir aš tad teigti, kaip kad sako kai kurie komentatoriai, jog šis interviu buvo svarbiu ne tiek dėl to, kad atskleidė kokią nors naują, vakariečiams nežinomą tiesą. Putinas šiuo pokalbiu gal būt net padėjo pamatus ne mažiau nei naujo „Internacionalo“ sukūrimui. Pasaulinio normalių žmonių Internacionalo!

Šiandien Rusija Vakarų šalyse kuria didžiulę šalininkų grupę, ką būtų net galima pavadinti penktąją tradicinių vertybių gynėjų kolona. 

Kas yra normalus žmogus šiuolaikiniame pasaulyje? Tas, kuris puoselėja tradicines vertybes, nori gyventi pasaulyje su normaliais įstatymais ir normaliomis valstybėmis (nebūtinai draugiškomis viena kitai), kurios jam svarbesnės už viršnacionalines organizacijas bei tarptautines korporacijas ir jų interesus. Tokiame normaliame pasaulyje normalūs žmonės kuria normalias šeimas, kad galėtų normaliai auginti vaikus ir apskritai siekti normalaus gyvenimo.

Kadangi šį normalumą Vakarai nusprendė sunaikinti, tad ir atsitiko taip, kad normalus žmogus šiuolaikiniame pasaulyje būtinai „supranta Putiną“.

Normalus (konservatyvus, tradicinis) žmogus šiuolaikiniame pasaulyje neišvengiamai tampa prorusišku. Todėl, kad Vakaruose normalumu dabar juk jau tampa nenormalumas. Pavyzdžiui, prieš keletą dienų JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas liepė Valstybės departamente vengti „problemiškų“ žodžių „vyras“ ir „žmona“. Kaip praneša laikraštis „New York Post“, Valstybės departamento darbuotojams parengta speciali Blinkeno atmintinė apie „teisingų“ žodžių ir įvardžių vartojimą. Pasak Valstybės departamento vadovo, asmens lytinė tapatybė „gali atitikti arba neatitikti lyties, kuri jam buvo priskirta gimimo metu“, todėl „negalima daryti prielaidų apie asmens lytį vien pagal jo išvaizdą ir vardą“... „Tai žalinga prielaida“, — sakoma atmintinėje. Pasak Blinkeno, asmens lytinė tapatybė gali iš esmės pasikeisti, todėl Valstybės departamento darbuotojai turėtų būti atidesni tokiems pasikeitimams. JAV diplomatijos vadovas net pateikė žodžių ir posakių, kurių reikėtų vengti, pavyzdžius: vaikinai, ponios ir ponai, mama/tėvas, sūnus/dukra, vyras/žmona. Šiuos „įžeidžiančius“ (!) žodžius, pasak Blinkeno, reikėtų pakeisti neutraliais žodžiais.

Taip kad ne be reikalo laikraštis „The Washington Post“ rašė, jog šis Putino interviu gali tapti „pačiu įtaigiausiu ir toksiškiausiu“, nes Putinas demonstruoja „bendras pažiūras“ su Trampo konservatoriais, kurie „nepritaria lyčiai neutraliems tualetams ir pašaipiai užsimena apie Vakarų paramą transseksualų teisėms“, tokiu būdu demonstruodamas suinteresuotumą užmegzti kontaktą su „destruktyviu MAGA elementu“... Kas čia Amerikoje būtent ir yra normalioji, sveikoji visuomenės dalis.

Priminsiu, kad abreviatūra „MAGA“ reiškia Donaldo Trampo rinkiminės kampanijos 2016 metais šūkį „Make America Great Again“ (liet. Padarykime Ameriką vėl didžią).

Tas, kaip sako laikraštis „The Washington Post“, gali padidinti Donaldo Trampo šansus būti perrinktam ir įtikinti respublikonus toliau blokuoti karinę pagalbą Ukrainai...

Juolab kad Amerikoje juk ir iš tiesų jau aiškiai pučia kitoks vėjas. Ir pučia būtent į Trampo bures!

Daug kam tad ir kyla rimtų įtarimų, kad Takerio Karlsono vizitas į Maskvą gal yra tam tikra specialioji Donaldo Trampo operacija, nes jis galbūt laiko Karlsoną savo būsimuoju viceprezidentu arba kita pagrindine savo administracijos figūra ir todėl pasiuntė jį į Maskvą būtent su misija sužinoti Putino poziciją, pateikti jam pasiūlymą ir išgirsti atsakymą.

Sausio viduryje Trampo sūnus Donaldas jaunesnysis viename interviu sakė, kad Takeris Karlsonas būtų geras kandidatas į viceprezidentus ir kad, pasak jo, Donaldas Trampas vyresnysis svarsto šią galimybę. „Jie [buvęs prezidentas D. Trampas ir T. Karlsonas] yra labai geri draugai ir, manau, jie sutaria dėl beveik visų dalykų. Jie tikrai sutaria dėl nesibaigiančių karų sustabdymo“, — tuomet sakė Donaldas Trampas jaunesnysis. Ką gi, bet kuriuo atveju Trampas savo rankose dabar turi puikų rinkimų kampanijos kozirį.

Kaip ten bebūtų, aš tikrai linkęs sutikti su rusų filosofo Aleksandro Dugino išsakyta nuomone, kad po šio Putino interviu Baidenas jau tikrai nebus perrinktas antrai kadencijai...

Ir kaip kad Baidenas pavadino Putiną „išprotėjusiu kalės vaiku“, tai lygiai šitaip ir jį patį dabar vertina didelė dalis amerikiečių, gal būt net du trečdaliai. Jis pats nepopuliariausias prezidentas visoje JAV istorijoje.

Jeigu imti už „gryną pinigą“ tai, ką žiniasklaida sako apie amerikiečių nuomonės apklausas — kad net du trečdaliai jų atseit pasisako už karinę pagalbą Ukrainai, ar net už tiesioginę JAV konfrontaciją su Rusija, o Putiną neva laiko didžiausiu priešu, — tai vaizdas gal ir susidarytų toks, jog visi amerikiečiai dabar nusiteikę Rusijos atžvilgiu labai agresyviai.

Na o kada pačioje Rusijoje dabar sakoma, kad amerikiečiai nori karo, nuolat kišasi į Rusijos ir kitų šalių reikalus, siekia valdyti visą pasaulį, tai irgi įsivaizduojamas turbūt kažkoks stereotipinis „vidutinis statistinis“ amerikietis, bet iš tikrųjų čia juk tokio išvis kaip ir nėra. Pentagonas ir Volstritas su Holivudu — dar toli gražu ne visa Amerika.

Paprastam amerikiečiui išorinis pasaulis, tiesą pasakius, apskritai tik labai mažai rūpi, dauguma jų tikrai nenorėtų dėl to abstraktaus pasaulio eiti kažkur kariauti... Gana ilgai gyvenau Amerikoje ir man išvis atrodo, kad JAV, kaip „pasaulio policininko“, vaidmenį visada lyg šešėlis lydi didelės (net sakyčiau labai didelės) dalies amerikiečių būtent kaip tik nenoras būti tais policininkais... Juos daugelį paprasčiausia net ir visiškai nedomina pasaulis už Amerikos ribų. Turiu omenyje būtent vadinamąją tyliąją daugumą.

Juk dauguma žmonių Amerikoje net nežino, kad Rusija turi bendrą sieną su Ukraina. Pagaliau, dauguma amerikiečių paprasčiausia net ir nežino, kur ta Ukraina išvis randasi.

Pavyzdžiui, dar 2014 metais, iškart po Kijevo „maidano“, vis tame pačiame laikraštyje „The Washington Post“ buvo didelis straipsnis apie atliktą gyventojų sociologinę apklausą: kaip, amerikiečių nuomone, JAV turėtų reaguot į įvykius Ukrainoje? Buvo rašoma, kad tos apklausos rezultatai statistiškai ypač patikimi, patikimumo lygis net 95 procentai. Apklausą atliko mokslininkai iš tokių prestižinių JAV universitetų, kaip Harvardas ir Prinstonas.

Respondentams ne tik pateikė konkrečius klausimus, bet ir paprašė parodyti žemėlapyje, kur Ukraina yra. Paaiškėjo, tik 16 procentų apklaustųjų geba surasti Ukrainą žemėlapyje. Pasirodo, nemažai buvo ir tokių, kurie galvoja, kad Ukraina yra šalia Aliaskos, Brazilijos ar net Grenlandijoje...

Reikėtų pasakyti, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu pasirodė geriau, negu tie, kurie yra mažiau mokslų krimtę. Tarp baigusių universitetus „net“ 21 procentas amerikiečių teisingai parodė žemėlapyje Ukrainą, o tarp žmonių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, tokių buvo tik 13 procentų. Taigi, net 79 procentai universitetus baigusių apklaustųjų nežino, kur Ukraina yra!..

Prisimenu, kaip 2008 metais amerikiečiai išsigando kada antraštėse ėmė mirgėti „Rusija užpuolė Džordžiją“... Juk toks yra ir vienos iš JAV valstijų pavadinimas. Na o apie tą aną „Džordžiją“ (Gruziją), kuri dabar kažkodėl pasivadino Sakartvelu, tai daugelis, kaip ir apie Lietuvą, neturi čia žalio supratimo. Iš visų mano kaimynų apie Lietuvą (kur ji randasi ir net, kad jos sostinė yra Vilnius) žino tiktai afrikietis, neseniai atvykęs iš Kamerūno...

Na o per visas visuomenės apklausas tai tų paprastų žmonių nuomonės niekas juk ir neklausia, ji ir žiniasklaidai neįdomi. Lygiai kaip ir daugumai paprastų žmonių visiškai neįdomi politikų nuomonė.

Taip susiklostė, kad anais laikais disidentu buvau Tarybų Sąjungoje, o paskui tapau ir Amerikoje. Čia dažniausiai tad ir bendrauju su daugmaž disidentiškų pažiūrų amerikiečiais. Todėl jų nuomonės bei nuotaikos, suprantama, negalėtų būti pateiktos kaip visos Amerikos visuomenės veidrodis.

Pavyzdžiui, mano bičiulis Džimis kartą man pasakė, kad jeigu kiltų dabar karas tarp Amerikos ir Rusijos jis kovotų rusų pusėje. Ir tai ne koks šviežias emigrantas iš Rusijos šitaip kalba, o škotų kilmės amerikietis, kurio protėviai atvyko į Ameriką turbūt prieš kokius 300 metų!..

Tačiau tenka kartais pabendrauti ir su eiliniais amerikiečiais, kaip kad tas mano kaimynas, neturinčiais jokių aiškių politinių pažiūrų. Tada ir įsitikinu, jog net ir tų žmonių — tyliosios daugumos — nuomonė irgi gerokai skiriasi nuo Amerikos oficiozo...

Beje, štai dar vienas pavyzdys: Kartą sutikdami Naujuosius metus, vidurnaktį su šampano buteliu išėjom į gatvę pasveikinti kaimynų. Čia šalimais, kitame name, gyvena jauna šeima. Žmona namie su vaiku būna, o vyras jos, man atrodo, yra kažkoks paprastas darbininkas, kas matosi tiesiog ir iš jo išvaizdos, kaip apsirengęs rytais į darbą išeina. Žodžiu, tipiškas Amerikos proletariato atstovas. Na tai užėjom pas juos, pasveikinome, šampano kartu išgėrėm, ir kažkaip netyčia užsiminiau aš jiems, kad ką tik žiūrėjom Rusijos prezidento Vladimiro Putino naujametinio pasveikinimo įrašą. Tada kaimynas iškart man labai entuziastingai pasakė, kad Putinas yra „good guy“ (geras vaikinas), kai tuo tarpu Amerikos prezidento Baideno jis tiesiog pakęsti negalįs. Ir tai, vėl, sakė ne koks rusas emigrantas, o šimtaprocentinis amerikietis!.. Tokia paprasto darbininko, kaip anais laikais vadindavo, amerikiečių proletaro nuomonė.

Galiu pridėti, kad aš tikrai nepažįstu nė vieno amerikiečio, kas Baideną dabar palaikytų ir sakytų, kad jis „good guy“. Na, o Rusijos prezidentą Putiną, taip, gana daug kas šitaip pavadina! Esu ne kartą girdėjęs. Ir tą sako ne tik kokie laisvamaniai disidentai, o būtent paprasti Amerikos žmonės!

Kokiame Niujorke ar Vašingtone „elito“ nuomonė, aišku, yra kitokia. Turbūt todėl ten vadinamąsias visuomenės apklausas pagrindinai ir atlieka. O paprastų amerikiečių nuomonės, kartoju, niekas neklausia. Nes jų nuotaikos labai skiriasi nuo Ameriką valdančiųjų liberalų ir globalistų nuomonės ir nuotaikų.

Beje, per pastaruosius du metus niekas man čia nėra nė karto pasakęs, kad palaiko Ukrainą. Priešingai, daugelis amerikiečių net labai piktinasi tuo, kad Amerikos valdžia dabar skiria Ukrainai milijardus dolerių. Vietoje to kad paremtų pačios Amerikos gyventojus, jos ekonomiką, kuri per kovido pandemiją juk gana stipriai nukentėjo.

Jei ir pamatai čia pas mus kur nors žovto-blakitną Ukrainos vėliavą, tai ji dažniausia būna kabo šalia vaivorykštinės „LGBT“ vėliavos...

Bet grįžkime prie Putino interviu. Kodėl amerikiečiams tas interviu pasirodė taip svarbus?

Kalbant apie patį Karlsoną, na tai ir jis čia iš tiesų labai svarbi ir net kultinė asmenybė. Dirbdamas „Fox News“ televizijoje, jis vedė pačią populiariausią pokalbių laidą, o dabar tapo labai populiariu ir internete, socialinėje „X“ platformoje, kur turi daugiamilijoninę žiūrovų armiją.

Jis jau nėra etatinis žiniasklaidos korporacijų darbuotojas ir netarnauja vadinamojo „elito“ interesams, bet pagal auditorijos pasiekiamumą Takerį Karlsoną galima drąsiai lyginti su būtent didžiausiomis žiniasklaidos priemonėmis.

Šiandien tai ne tik vienas populiariausių JAV žurnalistų, bet ir vienas pagrindinių šiuolaikinių Vakarų konservatyviųjų intelektualų. Karlsonas nuolat kritikuoja JAV „demokratus“ ir už jų stovinčią taip vadinamą „giluminę valstybę“, tą darydamas iš būtent tradicines vertybes išpažįstančios „vienaukštės Amerikos“ perspektyvos.

Jis, kaip kažkas gerai apibūdino, yra lyg savotiškas „informacinis detoksas“ amerikiečiams. Arba, kaip irgi kažkas labai gerai pasakė apie jį, Takeris Karlsonas yra šiandien tarsi lyg „Amerikos balsas“, tik ne užsieniui, o patiems amerikiečiams... Jis jau tapo nemažos dalies amerikiečių elektorato proto šeimininku...

Štai kodėl Karlsonas yra taip pavojingas čionykščiam isteblišmentui. Jis taip ryškiai reiškia savo nuomonę, kad jo nepavyko nutildyti išmetant iš žinomo televizijos kanalo eterio. Jis dabar yra tiesiog unikalus reiškinys informacinėje erdvėje. Amerikos isteblišmentas todėl ir negali jo atmesti kaip lyg kokios erzinančios musės...

Ir štai toks informacinis „maištininkas“ ima interviu iš Putino! Išties košmaras!

Beje, anądien pats Takeris Karlsonas labai gerai pakomentavo teiginius apie jo neva simpatijas Putinui. „Esu kaltinamas, kad palaikau Putiną, bet tai netiesa. Bet jei net ir būčiau Putino šalininkas, tai irgi būtų normalu. Esu suaugęs žmogus ir Amerikos pilietis, galiu simpatizuoti ir antipatizuoti kam tik noriu ir turėti kokią tik noriu nuomonę“, — sakė jis. Ir pridūrė, kad jam nepriimtina tai, jog „saujelė žmonių Vašingtone sprendžia, kuo jis turi tikėti ir kam simpatizuoti“...

Daug kas ir manęs, beje, dabar klausia, kodėl, mano nuomone, populiariausias Amerikos žurnalistas Takeris Karlsonas išvis vyko į Rusiją, kuri čia laikoma „šalimi agresore“, koks buvo to pagrindinis tikslas?

Nežinau, kas paskatino Karlsoną tokiam žingsniui, bet jis išties šaunuolis!

Jo dėka paprasti amerikiečiai pagaliau gavo galimybę sužinoti viską iš, taip sakant, pirmų lūpų.

Jungtinių Valstijų ir Europos gyventojai juk yra šiandien paskendę Vakarų propagandoje, kuri tiesiog demonizuoja Rusiją ir šlovina jos priešininką. Taigi tai, kad žmonės čia galėjo pagaliau išgirsti alternatyvią nuomonę, kuri Karlsono dėka pralaužė betoninę cenzūros sieną, yra neabejotinas jo pasiekimas. Tai bent jau kažkiek padės praskleisti melo šydą, kuriuo Vakarai apgaubė Rusiją.

Pasak paties Karlsono, pagrindinė jo užduotis — informuoti amerikiečius apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Rusijoje, kodėl Vladimiras Putinas pradėjo specialiąją karinę operaciją Ukrainoje ir kokie jos tikslai. Tad amerikiečiai ir gavo dabar į daugelį klausimų tiesius atsakymus, kas daug kam čia, aišku, nepatiko, bet taip pat labai daug kam net labai patiko.

Toks mano asmeninis įspūdis. Sakydamas, jog daug kam nepatiko turiu omenyje, suprantama, visus tuos, kas šalia „LGBT“ vėliavos dabar kabina ir Ukrainos vėliavą...

Kaip ten bebūtų, bet Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir amerikiečių žurnalisto Takerio Karlsono pokalbis tapo išties pasauliniu įvykiu. Tam tikra prasme tai bene pats svarbiausias pokalbis šiuolaikinėje pasaulio politikoje. Neatsitiktinai juk žodis „Putinas“ socialiniame tinkle „X“ užėmė pirmąją vietą.

Kaip kažkoks komentatorius gerai pasakė, jei į tokį interviu būtų pakviestas Baidenas, jis tikriausiai nukristų nuo kėdės ties trečiuoju klausimu... Kai tuo tarpu Putiną nustebino „aštrių klausimų“ trūkumas. „Tiesą sakant, maniau, kad jis [T. Karlsonas] elgsis agresyviai ir užduos vadinamuosius aštrius klausimus. Aš ne tik buvau tam pasiruošęs, bet ir to norėjau, nes tai būtų suteikę man galimybę atsakyti tuo pačiu“, — sakė V. Putinas po interviu. Ir dar netgi pridėjo, kad iš šio interviu jis nesulaukė visiško pasitenkinimo...

Putinas pirmiausia perskaitė Karlsonui savotišką istorinę paskaitą apie konflikto Ukrainoje ištakas. Istorinis kontekstas, kaip pats Putinas paskui pavadino šią pokalbio dalį, regis, buvo bene svarbiausia interviu dalis. Šis istorinis fonas yra „nuobodus“, — sakė Putinas, — „bet jis daug ką paaiškina“.

Neturint istorijos žinių neįmanoma suprasti, kodėl Rusija dabar kariauja Ukrainoje, kokia yra tikroji to priežastis. Štai kodėl ši „istorijos pamoka“ buvo būtina.

Putinas viską išsamiai ir detaliai pasakojo, tačiau kiek supratau iš savo pokalbių su amerikiečiais, jiems daugeliui buvo vis gi sunkoka suprasti būtent kaip tik šią istorinę ekskursiją. Tai buvo, manau, per daug sudėtinga net ir pačiam Takeriui Karlsonui.

Kaip po interviu pažymėjo pats Karlsonas, iš pradžių jis manė, kad Putinas tyčia vilkina laiką, kad neliktų laiko kitiems klausimams. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad „istorijos pamoka“ buvo tiesiogiai susijusi su užduodamais klausimais, o interviu laikas juk nebuvo ribotas.

Bet kuriuo atveju vidutinis amerikietis šio interviu dėka apie Rusijos istoriją sužinojo daugiau nei per visą savo ankstesnį gyvenimą. O juk teisingai sakoma, kad kas nežino istorijos, tas nesupranta dabarties ir nemato ateities.

Taigi isterija dėl šio interviu Vakaruose tęsiasi net ligi šiol, net ir praėjus jau daugiau nei dviems savaitėms. Rusofobiškai nusiteikęs Vakarų politinis „elitas“ įnirtingai bando „užgožti“ sprogusios informacinės bombos poveikį.

Jungtinių Valstijų valdžios atstovai, kaip pavyzdžiui Baltųjų rūmų koordinatorius Džonas Kirbis, pareiškė, kad nei Putinu, nei Karlsonu apskritai negalima tikėti. Vokietijos kancleris Olafas Šolcas interviu pavadino „juokingu“, o Didžiosios Britanijos premjeras Rišis Sunakas — „absurdišku“.

Vakarų agitpropas, suprantama, dabar aktyviai stengiasi sumenkinti interviu reikšmę ir viską apversti aukštyn kojomis. Jų metodai visiškai atitinka čionykštės propagandos modelius: kaltinti Karlsoną bendradarbiavimu su Kremliumi, vaizduoti jį visokiais karikatūriniais pavidalais, pavyzdžiui, grojantį balalaika su meškomis, ir pan. Trumpai tariant, primityviausias primityvizmas, ir tiek.

Vakarų žiniasklaida, neįpratusi prie nuomonių pliuralizmo ir žodžio laisvės, iškart užsipuolė Karlsoną tiesiog vien jau už tai, kad jis išdrįso kalbėtis su kita konflikto puse. Tuo tarpu Europoje jau net ir išvis pradėta kalbėti apie sankcijų žurnalistui rengimą.

Ką gi, Vakarų žiniasklaida tiesiog pavydi Karlsonui, kuris turi fantastišką auditoriją, jiems nepasiekiamą. Todėl ir nenuostabu, kad jie pila ant jo purvą. Čia galima juk palyginti su gerai žinoma Džonatano Svifto knyga, kur aprašoma kaip Guliveris buvo atsidūręs liliputų karalystėje...

Didžiausią isteriją dabar, kas be ko, kelia pagrindinis Amerikos agitpropo ruporas CNN, kuris paskutiniu metu akivaizdžiai praranda informacijos monopolį Jungtinėse Valstijose ir už jų ribų. CNN lieja savo propagandinius nuodus, sakydama, kad „Kremliaus ranka“ pasiekė Karlsoną ir jis dabar „tarnauja Rusijai“, vadina jį „dešiniuoju ekstremistu, kuris pastaraisiais metais gyrė autokratus“. Karlsonas kaltinamas tuo, kad teigė, jog „anglakalbė žiniasklaida yra korumpuota ir meluoja savo auditorijai, skleisdama šlykščiausią propagandą“...

„Takeris Karlsonas — ne žurnalistas! Nė iš tolo neprilygsta žurnalistams! Jis meluoja apie viską!“ — isterikuoja juodaodė CNN laidų vedėja Ebi Filip (Abby Phillip). Isterija ant agonijos ribos.

Vis dėlto niekas Vakaruose negali paneigti fakto, kad interviu sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje. Na o triukšmas, kurį Amerikos bei Europos isteblišmentas sukėlė dėl šio interviu, tik vis dar labiau skatina susidomėjimą juo.

Tad galima drąsiai sakyti, kad ir Vakarų žiniasklaidos ir ypač politikų pareiškimai apie Putino interviu tik prisidėjo ir prie jo populiarumo tuose pačiuose Vakaruose.

Putinas, suprantama, apie tai net nepagalvojo, tačiau jo elgesys interviu metu parodė, koks turėtų būti tikras valstybės vadovas. Putinas šiame interviu pasirodė kaip kompetentingas, subalansuotas ir atsakingas politikas. Na o čia Vakaruose tokių politikų dabar paprasčiausiai nėra. Štai kas juos čia ir šokiruoja.

Tokie menkystos, kaip Šolcas ar Makronas, ar koks nors Borisas Džonsonas, supranta juk, koks tai jiems nepasiekiamas lygis, ir dėl to, aišku, siunta. Pavydas!

Juk Vokietijos kancleris Olafas Šolcas, kurį Ukrainos ambasadorius nevadino kitaip kaip tik „kepenine dešra“, net ir Vašingtone dabar jau vadinamas Baideno „šunimi“ (apie ką neseniai rašė net Vokietijos laikraštis „Die Welt“). Šitokią pravardę Vokietijos „lyderiui“ suteikė JAV valstybės departamente! Baidenas jau turi du vokiečių aviganius, na tai dabar prie jų pridėjo dar ir vokiečių dvikojį draugą...

Prezidentais ir premjerais visur Europoje bus juk tuoj jau vien tik iškrypėliai, o koks buvo Sodomos ir Gomoros galas juk puikiai žinome iš Biblijos... Prancūzijos ministru pirmininku neseniai tapęs iškrypėlis užsienio reikalų ministru iškart paskyrė savo „sutuoktinį“, taigi visus svarbiausius Prancūzijos valdžios postus dabar jau ir užima būtent tokie. Ir tai juk ne koks Liuksemburgas, kurio premjero „žmonas“, pamenu, fotografavosi su Melanija Tramp ir kitų valstybių vadovų pirmosiomis poniomis, ar kokia Latvija, kur prezidentu neseniai tapo irgi atviras iškrypėlis, o premjere — buvusi pornografinių filmų „aktorė“... Prancūzija, kaip ne kaip, kartu su Didžiąja Britanija ir Vokietija kadaise juk buvo Europos civilizacijos stuburu.

Buvęs JAV žvalgybininkas Skotas Riteris sako, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino interviu gali tapti JAV ir Rusijos santykių gerinimo gairėmis.

Aš tai neturiu tokių iliuzijų. Nieko realiai jis nepakeis. Interviu nėra stebuklinga lazdelė. Bet tai gal būt paskutinis kartas, kai Rusijos prezidentas bandė perteikti savo požiūrį buvusiems „partneriams“, kaip jis Vakarų politikus anksčiau būdavo vadino. Nėra abejonių, kad jie tai girdėjo. Na o kaip reaguos, priklauso nuo jų pačių...

Apskritai įspėjimas „Vakarų komandai“ nuskambėjo gana suprantamai. O jei šį kartą nesuprato — tegul kaltina save... Juk tiekdami ginklus Ukrainai dabar kolektyviniai Vakarai artėja prie pavojingos tiesioginės karinės konfrontacijos su Rusija ribos. Esant tokiai sprogstamai situacijai, kaip dabar, branduolinėms valstybėms tiesiog būtina vengti bet kokios karinės konfrontacijos, įskaitant net ir įprastinės ginkluotės panaudojimą. Bet ne, kolektyviniai Vakarai per daug pastatė ant šitos konfrontacijos. Dabar jiems Ukrainos pralaimėjimas jau yra ir jų pačių pralaimėjimas. Juk kaip pats NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas pareiškė, Rusijos pergalė konflikte Ukrainoje reikštų Vakarų pralaimėjimą ir to atseit „negalima leisti“, nes tai reikštų Vakarų valstybių įtakos pasaulyje pabaigą.

O juk jie galėjo viso šito išvengti, kad šis konfliktas jiems patiems nekeltų tokios didelės grėsmės. Galėjo išvis nesikišti ir karas būtų jau seniai užbaigtas. Tačiau jie nusprendė vis gi eiti vabank. Aišku, tas pats pasakytina ir apie Rusiją. Jos pralaimėjimas irgi turėtų pačių rimčiausių pasekmių.

Dabartinė viso „Vakarų kolektyvo“ politika juk yra aiškiai nukreipta į konflikto Ukrainoje eskalaciją, o tai juk ir susiję su galimomis baisiomis pasekmėmis. Tolesnis padėties eskalavimas iš Vakarų pusės juk gali sukelti pasaulinę katastrofą. Tai tiesiog gali net virsti apokalipse.

Paskutinio teismo dienos laikrodis (The Doomsday Clock) — tai matas, kuriuo mokslininkai įvertina branduolinio karo tikimybę. Taigi, jei karas turėtų prasidėti lygiai vidurnaktį, šiuo metu laikrodis rodo 23:58:30. Iki apokalipsės beliko vos 1 minutė ir 30 sekundžių! Teigiama, kad nuo 1962 metų Karibų krizės pasaulis dar nebuvo taip stipriai priartėjęs prie branduolinio karo.

Juk daugmaž visi puikiai supranta, jog ir JAV ir kitos NATO šalys (taigi vadinamieji kolektyviniai Vakarai) dabar kariauja Ukrainoje prieš Rusiją, siekdamos ją likviduoti kaip valstybę. Pagrindinis kolektyvinių Vakarų, su kuriais Rusija dabar ir priversta kariauti Ukrainoje, tikslas yra šiuo karu tiesiog kuo labiau susilpninti ir išsekinti Rusiją. Tada ją išardyti ir palenkti savo valiai, o galiausiai visiškai sunaikinti. Taip kad jei Rusija nelaimės šio karo, Rusijos paprasčiausiai nebeliktų...

Na o Putinas juk labai aiškiai pasakė, kad kam toks pasaulis, jei jame nebus Rusijos... Iš to tad ir reikėtų visiems šiandien padaryti atitinkamas išvadas, nes jeigu Rusija bus visiškai užspausta į kampą, tuomet jos vadovai spjaus į viską ir tiesiog panaudos branduolinį ginklą. Kas būtų tokiu atveju, manau, visi gerai suprantame...

Galų gale, juk kaip jau ne kartą ir ne du kartus buvo aiškiai pasakyta, Rusija karo su NATO atveju dėl karinio potencialo nepalyginamumo bus tiesiog priversta į agresiją atsakyti asimetriškai. NATO yra didžiulis karinis blokas, turintis beveik milijardą gyventojų ir bendrą karinį biudžetą, kuris siekia 1,5 trilijono JAV dolerių.

Tokiomis sąlygomis Rusija paprasčiausiai neturės kito pasirinkimo, kaip tik naudoti balistines ir sparnuotąsias raketas su branduolinėmis galvutėmis savo gynybai. Tai pagrįsta Rusijos karinės doktrinos dokumentais ir visiems gerai žinoma. Būtent tada ir prasidės vadinamoji apokalipsė. Visko pabaiga.

Beje, apie tai visai neseniai kalbėjo Dmitrijus Medvedevas, kurio teigimu, „branduolinės valstybės niekada nepralaimi karo“...

Rusijos juk niekas kare ir anksčiau, kada ji dar nebuvo branduoline valstybe, nenugalėjo, nė Napoleonas, nė Hitleris, na tai dabar ir Baidenas su Nausėda tikrai nenugalės...

Jeigu bus Rusija įspęsta į kampą, kartoju, ji juk turi kuo Vakarams surengt paskutinį fejerverką... Paskutiniais duomenimis (jei galima tikėt tuo, kas rašoma Vikipedijoje), Rusija šiuo metu iš viso turi 5 889 branduolines galvutes — didžiausias branduolinių ginklų atsargas pasaulyje; antros pagal dydį atsargos yra JAV — 5 244 kovinės galvutės.

Ką gi, jeigu bus atominė apokalipsė, tai tokiu atveju būtent Lietuva būtų pirmoji juk ir nušluota nuo žemės paviršiaus... Tai ir būtų Lietuvos tūkstantmetės istorijos pabaiga!..




Apie autorių: Publicistas Valdas Anelauskas (1960) gyvena JAV, Oregono valstijoje. 2018 m. "Lietuvos Rytas" apie jį rašė:

"Kol gyveno sovietų okupuotoje Lietuvoje, kaunietis Valdas Anelauskas buvo aršus komunizmo priešas. Atsidūręs JAV, lietuvis tapo tokiu pat negailestingu kapitalizmo kritiku. Pranašaudamas Amerikos ir visos Vakarų civilizacijos pabaigą, jis išgarsėjo anglų kalba parašyta knyga „Discovering America as It is“, o pagyrų lietuvio veikalui negailėjo tokie mokslininkai, kaip amerikiečių istorikas Howardas Zinnas."

Autorius yra paskelbęs kelis šimtus publicistinių straipsnių Lietuvos, JAV ir kitų šalių spaudoje. 

Turėjau garbės bendradarbiausti su gerb. Valdu Anelausku nagrinėjant Holokausto temą, paskelbti kelias dešimtis jo straipsnių portale https://lebionka.blogspot.com.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Koks Jurgis, tokia ir kepurė

Lapkričio 24 d. išvydau keistą reginį. Gauja degeneratų, o gal ir nacikų, sprendžiant iš vieno jų demonstruojamų tatuiruočių, koneveikė Kaun...