2024 m. kovo 12 d., antradienis

Kodėl ES nori sunaikinti šeimos ūkius? Bernard Margueritte



Žemiau pateikiu Bernard Margueritte straipsnio "Europos Sąjunga dėl ideologinių priežasčių nori išnaikinti šeimos ūkius. "Ūkininkai yra praeitis, migrantai - ateitis"" vertimą.

Pastarosiomis savaitėmis išgyvenome ūkininkų sukilimą dešimtyje ES šalių, įskaitant Lenkiją - kaip matome šiomis dienomis - ir Prancūziją. Europos Parlamentą apsupo net kelių šalių ūkininkų traktoriai. Tačiau kol kas didžiausios demonstracijos vyko visoje Prancūzijoje, kur kelias dienas buvo blokuojamas įvažiavimas į Paryžių.

Situacija Prancūzijoje, man atrodo, yra iškalbinga, ji taip pat rodo lenkams, ypač mūsų šalies ūkininkams, kas jiems gresia ir kas jų laukia, jei ir mes iš visų jėgų nekovosime prieš Briuselio bonzų ir jų nuolankaus tarno Donaldo Tusko stumiamą liberalią žemės ūkio politiką. Mūsų analizė rodo, kad katastrofiška Prancūzijos žemės ūkio padėtis yra ne tik absurdiškos politikos, bet ir nuoseklios Europos Sąjungos vadovų ideologinės valios, kuria siekiama, kad šeimos ūkiai, laikomi tradicijų, patriotizmo ir konservatizmo tvirtove, išnyktų pramoninio žemės ūkio ir žemės ūkio maisto pramonės naudai.

Prancūzijoje vis dar gaminama daugiausia žemės ūkio produkcijos Sąjungoje (17 proc. visos produkcijos) ir jai skiriama daugiausia BŽŪP (Bendrosios žemės ūkio politikos) subsidijų - 9 mlrd. eurų per metus iš 58 mlrd. eurų. Tačiau dar neseniai Prancūzija buvo pirmoji žemės ūkio produktų eksportuotoja, o dabar šių produktų importas beveik susilygino su eksportu. Prancūzija jau importuoja 60 proc. suvartojamų vaisių, 50 proc. vištienos, 40 proc. daržovių.

Dramatiškas prancūzų ūkininko gyvenimas

Visa tai - šeimos ūkininkavimo žlugimo pasekmė. Oficialiais duomenimis, kiekvieną savaitę uždaroma nuo 200 iki 250 ūkių. Šalyje dabar yra tik 500 000 ūkių, t. y. perpus mažiau nei prieš 15 metų. Tragiška, kad kas antrą dieną nusižudo po vieną ūkininką. Prancūzijos ūkininkų gyvenimas tapo nepakeliamas: jie dirba 70 ir daugiau valandų per savaitę, įskaitant sekmadienius, neina atostogų, trečdalis jų gyvena skurdžiai, o dauguma uždirba mažiau nei minimalų pragyvenimo lygį, t. y. kelis šimtus eurų per mėnesį.


Be to, prancūzų ūkininkai susiduria su absurdišku skaičiumi standartų, kurių reikia laikytis. Yra daugiau kaip 200 ES standartų ir dar apie 150 standartų, nustatytų Prancūzijos valstybės, kuri, matyt, stengiasi būti labiau popiežiška už popiežių, t. y. dar labiau neoliberali už ES! Siekdama užtikrinti šių standartų laikymąsi, valstybė kelis kartus per savaitę į ūkius siunčia įvairių sričių inspektorius. Ūkininkai taip pat turi savo lėšomis kviestis veterinarijos gydytojus, kad galėtų įrodyti, jog jų gyvuliai auginami laikantis standartų. Be viso to, šioje keistoje situacijoje, kai ES valdantieji apsimeta esantys "neoliberalūs", bet su ūkininkais elgiasi kaip su vergais, stebėti, kas vyksta šiuose ūkiuose, siunčiami dronai. Kas tokiomis sąlygomis atsilaikytų?

Kai kurie iš šių standartų nustatyti pagal Europos "Žaliąjį sandėrį". Dauguma jų siekia aplinkosaugos tikslų, kurie teoriškai gali būti net teisingi, tačiau, kaip įprasta ES, jie stumiami į priekį nerealistiškai ir įgyvendinami abstrakčiai, neatsižvelgiant į bendrą situaciją ir ypač į žmogiškąjį aspektą. EZL programoje teigiama, kad iki 2030 m. pesticidų naudojimas žemės ūkyje sumažės 50 %, o trąšų - 30 %. Iki 2030 m. 25 proc. ūkių turi būti ekologiniai. Visi žino, kad viso to visiškai neįmanoma pasiekti. Juo labiau kad nėra jokios pagalbos judėti šia kryptimi. Iš tiesų pavieniai ūkininkai neturi nieko prieš ekologinę gamybą. Kai kurie iš jų net savo ūkius noriai perorientavo į ekologinį ūkininkavimą. Tačiau šiuo metu Prancūzijoje ši tendencija žlunga ir ūkininkai grįžta prie įprastinės gamybos, nes niekas jiems nepadėjo ekonomiškai išgyventi ekologiškai ūkininkaujant! Kaip matote, nuo gyvenimo atitrūkę Briuselio biurokratai propagavo programą, nesirūpindami žmogiškuoju problemos aspektu ir nepateikdami ekonominio pagrįstumo.

Kai kas gali sakyti, kad ES vis dėlto pasirūpino ūkininkų likimu, nes sukūrė BŽŪP (Bendrąją žemės ūkio politiką) su didžiulėmis subsidijomis ūkininkams. Deja, BŽŪP skirstoma labai neteisingai. ES 20 % ūkininkų (turtingi, stambūs ūkininkai) valdo 83 % žemės ir gauna 81 % BŽŪP subsidijų! Tai reiškia, kad 80 % skurdžiausių šeimos ūkių gyventojų lieka su 19 % subsidijų! Tiesa, Prancūzijoje padėtis kiek kitokia, nes ten turtingi ūkininkai gauna tik 35 % subsidijų. Tačiau padėtis dar blogesnė, nes didžioji dalis BŽŪP subsidijų atitenka ne ūkininkams, o žemės ūkio ir maisto pramonei!

Prancūzijos ūkininkai šiuos pagrindinius Prancūzijos valdžios institucijų paramos gavėjus vadina BASTA grupe, t. y. bendrovėmis "Bigard" (mėsa), "Avril" (aliejus), "Saveol" (pomidorai), "Tereos" (cukrus) ir "Agrial" (pienas). Šis žemės ūkio ir maisto produktų sektorius yra pirmoji pramonės šaka Prancūzijoje. Jo apyvarta siekia 200 mlrd. eurų, o pelnas - 10 mlrd. eurų per metus. Vis dėlto "Tyn" gauna ne tik BŽŪP subsidijas (kurios turėtų atitekti individualiems ūkininkams), bet ir kitas Prancūzijos subsidijas, pavyzdžiui, iš regioninių valdžios institucijų. Be to, BASTA grupė per pastaruosius dvejus metus dar labiau padidino savo pelną ne tik dėl karo Ukrainoje. Iš tiesų, pigus importas iš šios šalies į Prancūziją smarkiai išaugo: viščiukų - 172 %, o cukrinių runkelių - 400 %! Žinoma, pasekmės Prancūzijos ūkininkams buvo tragiškos... kaip ir Lenkijos ūkininkams.

BASTA grupės dominavimas yra dar didesnis, nes ji siekia maksimaliai išnaudoti atskirus ūkininkus. Ji verčia juos mokėti juokingai mažas supirkimo kainas, kai, kita vertus, iš prekybos tinklų reikalauja vis didesnių žemės ūkio ir maisto produktų supirkimo kainų (praėjusią savaitę, pačiame krizės įkarštyje, jie pareikalavo dar 5 % padidinimo). Esant tokiai padėčiai, Prancūzijos ūkininkas už litrą pieno gauna 0,40 EUR (t. y. mažiau nei gamybos sąnaudos - 0,50 EUR). O šis litras vėliau prekybos centruose parduodamas už 1,20-1,50 euro! Taip yra ir su kitais žemės ūkio produktais. Nuo ūkininko iki vartotojo žemės ūkio produkto kaina patrigubėja.

Blogiausia iš dviejų pasaulių: viduje - totalitarizmas, o išorėje - liberalizmas, tačiau tuo viskas nesibaigia. Jei ES elgiasi totalitariškai ir despotiškai ūkininkų atžvilgiu, ji vis dėlto grįžta prie savo liberalių tendencijų ES nepriklausančių šalių atžvilgiu. ES jau pasirašė 42 laisvosios prekybos susitarimus su 74 šalimis penkiuose žemynuose. Šiais metais įsigaliojo susitarimas su Naująja Zelandija. Turėjo būti pasirašytas Mercosur susitarimas su Lotynų Amerika, tačiau dėl ūkininkų protesto prezidentas E. Macronas paprašė M. von der Leyen šį klausimą kuriam laikui atidėti. Tikriausiai neilgam. Visi šie susitarimai lemia, kad į Europos šalis masiškai keliauja pigūs žemės ūkio produktai, dėl kurių žūsta šeimos ūkiai. (Tačiau iš tiesų pagrindinis Mercosur tikslas - sudaryti sąlygas Vokietijai pigiai importuoti metalus, reikalingus jos smunkančiai automobilių pramonei).

Yra tragikomiška, kad ES, kuri, atrodo, taip rūpinasi ekologija ir vykdo neapgalvotą, Europos ūkininkus dusinančią politiką, dabar leidžia neribotai importuoti žemės ūkio produktus iš šalių, kuriose šių ekologinių standartų nesilaikoma (todėl, be kita ko, kainos yra mažesnės)!

Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos žinojo, kad tokia individualaus žemės ūkio naikinimo politika susprogdins

Tačiau kova tęsiasi ir tęsis, nes ant kortos pastatytas šeimos ūkininkavimo išlikimas. Yra žinoma, kokie sprendimai išgelbėtų padėtį. Neimportuoti produktų, neatitinkančių Europos ekologinės gamybos standartų, skirti subsidijas individualiems, o ne pramoniniams ūkininkams (mažiems ūkiams skiriant daug didesnę normą už hektarą nei didžiuliams), teikti subsidijas, kad ekologinis ūkininkavimas galėtų plėstis dabartiniame pradiniame etape, neremti žemės ūkio ir maisto pramonės, kuri ir taip gauna didelius pelnus. Be to, reikėtų nustatyti minimalias kainas, už kurias nebūtų galima pirkti produktų iš ūkininkų, ir kartu nustatyti maksimalią kainą, už kurią prekybos centrai galėtų pirkti žemės ūkio ir maisto pramonės produktus. Žodžiu, reikėtų apsaugoti ir ūkininką, ir vartotoją.

PSL: su ūkininkais ar su Briuseliu?

Galima abejoti, ar ES eis šia kryptimi. Juk ES yra užprogramavusi šeimos ūkių mirtį. Jis turi būti sunaikintas dėl ideologinių priežasčių. Būtent žemės ūkis laikomas - ir tikriausiai galima sutikti - tradicijų, kraštovaizdžio, moralinių, šeimos ir dvasinių vertybių pagrindu. Tiems, kurie turi materialistinę pasaulio viziją ir negerbia vertybių, šeimos ūkis turi būti sunaikintas, kaip ir šeima, krikščioniškosios vertybės ir patriotizmas. Kaip sakė prancūzų politikė Marion Maréchal: "Briuseliui ūkininkai yra praeitis, o migrantai - ateitis".


Tačiau Lenkijoje padėtis dar keistesnė: viena iš valdančiųjų partijų yra PSL, kuri anksčiau buvo ūkininkų partija. Ar ji ir toliau valdys kartu su Briuselio Trojos arkliais ir rems šeimos ūkių naikinimo politiką, ar prisimins, kad galiausiai yra Witos partija, ir palaikys Lenkijos ūkininkus?

Prieš kelerius metus šalies pietuose gyvenanti maloni ūkininkė parodė man savo puikius sūrius, šaltibarščius ir uogienes ir paaiškino, kad nebegali legaliai jais prekiauti, nes jie neatitinka Europos standartų. Tačiau tuoj pat, žvelgdama į mane su šypsena, pridūrė: "Nieko tokio, žinote, mes susidorojome su vokiečių okupacija, susidorojome su komunizmu, galime susidoroti ir su Europos Sąjunga". Noriu tikėti, kad ji buvo teisi, kad mes padarysime galą šiai, dabartinei Europos Sąjungai, ir galėsime sukurti tikrą bendrą Europą, tėvynių Europą, pagarbos žmogaus orumui Europą, vertybių Europą. Nes argi Europos vertybė nėra vertybių Europa? Tai priklauso nuo mūsų. Ūkininkų iš Prancūzijos, Lenkijos ir kitų šalių. Bet taip pat ir nuo visų piliečių. Ir šiuo atžvilgiu galime pasidžiaugti, kad 82 % Prancūzijos gyventojų, nepaisydami protestų keliamų nepatogumų, išreiškė paramą ūkininkams. Neabejoju, kad taip pat yra ir bus ir Lenkijoje.

P. S.: Atsakydamas į supratingų žmonių užklausas, su malonumu pranešu, kad sausio 31 d. iš atitinkamos įstaigos gavau dokumentą, kuriame nurodyta, kad dabar esu lenkas. Didelis džiaugsmas! Puiki diena mano gyvenime! Darysiu viską, kad būčiau vertas vadintis lenku. Tepadeda man Dievas!

Ilgametis prancūzų spaudos korespondentas Lenkijoje. Gyvena Lenkijoje. Lenkijos patriotas.

https://wpolityce.pl/polityka/683173-unia-europejska-chce-smierci-rolnictwa-rodzinnego




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Koks Jurgis, tokia ir kepurė

Lapkričio 24 d. išvydau keistą reginį. Gauja degeneratų, o gal ir nacikų, sprendžiant iš vieno jų demonstruojamų tatuiruočių, koneveikė Kaun...