Faktai ir argumentai: Atgrasimas, pagrasimas, nusigrasimas...

1 d. Atgrasimas

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitiko su Prancūzijos Prezidentu Emanueliu Makronu. Susitikime jis pažymėjo, kad reikia tvirto visų sąjungininkų įsipareigojimo stiprinti transatlantinės bendruomenės atgrasymo ir gynybos laikyseną, atremiant didžiausią ir tiesioginę saugumui kylančią – Rusijos – grėsmę.

„Lietuva ženkliai didina gynybos biudžetą, kuris šiemet jau siekia 2,5 proc., kuria infrastruktūrą sąjungininkams priimti, steigia nacionalinę diviziją, modernizuoja ginkluotę. Itin svarbu, kad visi sąjungininkai suvoktų dabartinės saugumo situacijos rimtumą ir taip pat didintų investicijas į gynybą“, – kalbėjo prezidentas.

G. Nausėdos teigimu, Europos lyderystė telkiant paramą Ukrainai – gyvybiškai svarbi.

„Kiekvienas šiandien turime būti lyderiu, kuris savo sprendimais artins Ukrainos pergalę. Turime rasti būdų, kaip spręsti Ukrainos oro gynybos užtikrinimo, artilerijos ir raketų tiekimo klausimus, įgyvendinti ES įsipareigojimą patiekti 1 mln. šaudmenų. Turime svarstyti visus įmanomus variantus, kad reikiama parama pasiektų Ukrainą“, – pasakė G.Nausėda.

https://www.youtube.com/watch?v=afwak3TU-Ss

2 d. Pagrasimas

Kovo 13 d. Vladimiro Putino interviu Dmitrijui Kiseliovui sakoma (ištrauka):

http://kremlin.ru/events/president/news/73648

(...)

D. Kiselevas: Vladimirai Vladimirovičiau, kas nutiko Macronui? Ar jis išprotėjo? Jis ketina siųsti prancūzų karius kariauti su mūsų kariuomene, atrodo kaip galų gaidys, taip gąsdindamas visus europiečius. Kaip turėtume į tai reaguoti?

VLADIMIRAS PUTINAS: Faktas tas, kad Vakarų šalių kariuomenė Ukrainoje yra jau seniai, dar prieš valstybės perversmą, o po perversmo jų skaičius dar labiau išaugo. Dabar jie dalyvauja tiesiogiai kaip patarėjai, dalyvauja kaip užsienio samdiniai ir patiria nuostolių. Bet jei kalbame apie oficialius užsienio šalių karinius kontingentus, esu tikras, kad tai nepakeis padėties mūšio lauke - tai svarbiausia, kaip ir ginklų tiekimas nieko nekeičia.

Antra, tai gali sukelti rimtų geopolitinių pasekmių. Nes jeigu, tarkime, Lenkijos kariai įžengs į Ukrainos teritoriją, kaip tai skamba, kad dengtų, tarkime, Ukrainos ir Baltarusijos sieną arba kai kuriose kitose vietose išlaisvintų Ukrainos karinius kontingentus, kad jie galėtų dalyvauti kovinėse operacijose ties kontakto linija, manau, kad Lenkijos kariai iš ten daugiau niekada neišvyks. Aš taip manau. Jie svajoja ir mato, jie nori susigrąžinti tas žemes, kurias laiko istoriškai savo ir kurias iš jų atėmė "tautų tėvas" Josifas Stalinas ir atidavė Ukrainai. Jie, žinoma, nori jas susigrąžinti. Ir jei ten įžengs oficialūs lenkų daliniai, vargu ar jie iš ten išeis.

Tačiau vėliau jų pavyzdžiu gali pasekti ir kitos šalys, kurios per Antrąjį pasaulinį karą neteko dalies savo teritorijų. Manau, kad geopolitinės pasekmės Ukrainai, net ir dabartinio jos valstybingumo išsaugojimo požiūriu, žinoma, atsiras.

D. Kiselevas: Jei grįžtume prie E. Macrono, gal jis nusprendė atkeršyti Rusijai už tai, kad Afrikoje mes jai "tampėme už uodegos", o mums teko "stovėti ir bijoti"? Tikriausiai jis nesitikėjo, kad mes ten būsime tokie aktyvūs.

VLADIMIRAS PUTINAS: Taip, manau, kad esama tam tikros nuoskaudos, bet kai mes su juo tiesiogiai bendravome, pakankamai atvirai kalbėjomės šia tema.

Mes nesikišome į Afriką ir neišstūmėme iš ten Prancūzijos. Problema yra kitokia. Gerai žinoma Vagnerio grupė pirmiausia vykdė daugybę ekonominių projektų Sirijoje, paskui persikėlė į kitas Afrikos šalis. Gynybos ministerija teikia paramą, bet tik tuo pagrindu, kad tai yra Rusijos grupė, nieko daugiau. Mes nieko neišstūmėme. Tiesiog kai kurių Afrikos šalių vadovai sutarė su Rusijos ekonominiais operatoriais, norėjo su jais dirbti, o su prancūzais kai kuriais aspektais nenorėjo dirbti. Tai net nebuvo mūsų iniciatyva, tai buvo mūsų Afrikos draugų iniciatyva.

Neaišku, kodėl šiuo atžvilgiu turėtume piktintis, jei nepriklausoma valstybė nori plėtoti santykius su savo partneriais iš kitų šalių, įskaitant Rusiją, ji nori plėtoti santykius su Rusija. Mes jų, buvusių Prancūzijos kolonizatorių, šiose šalyse nelietėme. Netgi sakau tai be ironijos, nes daugelyje šalių, kuriose Prancūzija istoriškai buvo metropolija, jie nelabai nori su jais turėti reikalų. Tai neturi nieko bendra su mumis. Galbūt patogiau piktintis kuo nors nematant savo problemų. Galbūt tokia aštri, gana emocinga Prancūzijos prezidento reakcija susijusi ir su tuo, kas vyksta kai kuriose Afrikos šalyse.

Nors pažįstu ir kitų Afrikos šalių, kuriose dėl prancūzų pasilikimo jie ramūs ir sako, kad "taip, tai mums tinka, mes pasirengę su jais dirbti". Tačiau kai kuriose šalyse jie to nenori. Tai neturi nieko bendra su mumis. Mes ten nieko nekurstome, nieko prieš Prancūziją nekurstome.

Mes nekeliame sau tokių uždavinių. Tiesą sakant, tokių nacionalinių, valstybinių užduočių Rusijos valstybės lygmeniu mes nekeliame. Mes su jais tiesiog draugaujame, ir viskas. Jie nori plėtoti santykius su mumis - dėl Dievo meilės, o mes juos pasitinkame pusiaukelėje. Nėra dėl ko įsižeisti.

D. Kiselevas: Tačiau dabar Prancūzijoje sakoma, kad Rusijos atžvilgiu nebėra jokių "raudonų linijų", kad nėra nieko neįmanomo ir viskas įmanoma. Apskritai jie nori kažkaip kalbėtis su mumis remdamiesi jėgų pusiausvyros principu. Daug ką girdime ir iš Prancūzijos, ir iš Vakarų, ir iš Lietuvos. Apskritai tai nėra lieknas, bet priešiškas choras.

Galbūt ir mums reikėtų ieškoti netradicinių sprendimų ir kada nors paprašyti dviejų milijonų Šiaurės Korėjos kariuomenės pagalbos? Pavyzdžiui, mainais į mūsų "branduolinį skėtį" virš pusės Korėjos pusiasalio? Kodėl gi ne tada?

VLADIMIRAS PUTINAS: Pirma, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika turi savo branduolinį skėtį. Jie mūsų nieko neprašė. Tai pirmas dalykas.

Antra. Iš esmės, kaip šiandien matome iš to, kas vyksta mūšio lauke, mes susidorojame su užduotimis, kurias sau iškėlėme.

Kalbant apie tas valstybes, kurios sako, kad neturi "raudonų linijų" Rusijos atžvilgiu, jos turėtų suprasti, kad Rusija taip pat neturės jokių "raudonų linijų" šių valstybių atžvilgiu.

Kalbant apie mažąsias Europos valstybes, pirmiausia, mes su visais elgiamės pagarbiai, kad ir kas nutiktų. Antra, kai jos, šios mažosios valstybės, ragina vykdyti griežtesnę politiką Rusijos atžvilgiu ir imasi kraštutinių priemonių, įskaitant, tarkime, kariuomenės įvedimą ir t. t., jos vis tiek yra tos valstybės, ir jos tai supranta, kurios nepajus savo provokacinių pareiškimų pasekmių. O tos, kurios gali pajusti pasekmes, elgiasi daug santūriau. Ir teisingai daro.

D. Kiselevas: Ir visi šie Vokietijos šokiai su Tauru? Šolcas sako "mes netiekiame", bet yra jėgų, kurios primygtinai reikalauja tiekti "Taurus" Ukrainai, britai savo iniciatyva pareiškė: tegul tranzitu per Angliją, mes pasiruošę jį siųsti. Taikinys - Krymo tiltas, vokiečių generolai jau planuoja operacijas, kaip girdėjome, ne tik Krymo tiltas, bet ir karinės bazės, kaip sakoma, giliai Rusijos teritorijoje. Kai kas jau sako, kad šios raketos gali pataikyti į Kremlių. Apskritai, ar jie nėra labai palaidoti savo svajonėse?

VLADIMIRAS PUTINAS: Jie fantazuoja, jie pirmiausia save padrąsina. Antra, jie bando mus įbauginti.

Kalbant apie Vokietijos Federacinę Respubliką, ten taip pat yra konstitucinių problemų. Jie teisingai sako, kad jeigu "Tauras" pataikys į tą Krymo tilto dalį, kuri, žinoma, net pagal jų sampratą yra Rusijos teritorija, tai bus Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos pažeidimas.

Faktas tas, kad VFR opozicija elgiasi dar agresyviau. Pažiūrėkime, dėl ko jie sutaria. Mes tai atidžiai stebime. Jie naudoja britų, amerikiečių raketas. Tai nekeičia padėties mūšio lauke. Taip, jos mums kenkia, žinoma, tai akivaizdu. Bet iš esmės tai nekeičia karo veiksmų eigos ir pasekmių, kurios neišvengiamai kyla priešingai pusei.

Dabar girdime, kad VFR tiek jūsų kanalai, tiek užsienio kanalai, Vokietijos kanalai, rodo, kiek daug jie turi, kiek daug jų yra sugedę, kiek daug jų reikia tobulinti, modernizuoti ir pan. Leiskite jiems dirbti. Kaip jūs teisingai pasakėte, yra dalykų, apie kuriuos jie turėtų pagalvoti. Apie tai galvoja tie, kurie yra protingesni.

(...)

3 d. Nusigrasimas

JAV jūrų pėstininkas maj. Scott Ritter, buvęs JTO ginklų kontrolės inspektorius, Džefo Normano laidoje "Scott Ritter Extra: Klauskite inspektoriaus" atsakė į klausimą, kas laukia Lietuvos, jei ji sugalvotų atgrasinti Rusiją ir užblokuotų Kaliningrado sritį. Žiūr. video (48:30):