Izraelis Šamiras. Gazos Apreiškimas

 

Kartą vienas laivo lošėjas įtikino mane ir visus kitus laive esančius žmones, kad jis yra tiesiog sąžiningas, nesuprastas žmogus. Mes patikėjome juo, kai jis papasakojo, kad keletas blogų vyrukų sumušė jį vien dėl išankstinio nusistatymo. Ir kai jis mums (jau dešimtą kartą) vaizdavo sumušimą, dramatiškai pasakodamas savo istoriją ir smarkiai mosuodamas rankomis, iš jo rankovės iškrito pora tūzų ir nukrito ant denio, kad visi galėtų juos pamatyti. Iš karto minia ėmė skirstytis. Nieko, ką jis sakė, negalėjo sustabdyti šios minios išsiskirstymo. Žaidimas buvo baigtas.

Na, panašus dalykas dabar vyksta su žydais Gazoje.

Mes buvome maitinami judaizmo meile. Mums visiems buvo mokoma, kad žydai per amžius kentėjo. Kraujo šmeižtai, Kristaus nukryžiavimas, holokaustas, tiek daug melagingų kaltinimų ir neteisingų persekiojimų šios mažos, bet nuostabios tautos atžvilgiu. Ir visa ši pasakojimo linija dabar žlugo po masinių žudynių Gazoje. Mūsų „maža nuostabi tauta“ tiesiog subombardavo mažą ruožą su 2 milijonais gyventojų iki visiško sunaikinimo ir marino badu po bombardavimo išgyvenusius. Šis baisus nusikaltimas sulaukė daugiau nei 80 procentų žydų visuomenės pritarimo. Tai reiškia, kad visa judaizmo šalininkų paradigma buvo klaidinga. Jie atsiskleidė tokie, kokie yra iš tikrųjų, jų kortos atverstos ant stalo, kad visi galėtų jas pamatyti.

https://www.youtube.com/watch?v=cFFFBAs5d6s&t=475s

Tai gera žinia, nes ji atkuria taiką tarp mūsų ir mūsų protėvių. Dabar mes sužinojome, kad mūsų protėviai neklydo vertindami žydų elgesį. Tai nuostabus premjero Netanjahu pasiekimas.

Izraelis penktadienį griežtai atmetė Jungtinių Tautų deklaraciją dėl bado Gazos ruože, o premjeras Benjaminas Netanjahu pavadino šį pranešimą „šiuolaikiniu kraujo šmeižtu“, pagrįstu „Hamas“ šaltiniais.

Premjeras Netanyahu, lošėjas, valdantis lošėjų tautą, buvo pakankamai sąžiningas, kad atidengtų savo kortas: šis konkretus kraujo šmeižtas nesiskiria nuo visų ankstesnių kraujo šmeižtų. Tai tiesiog dar vienas „J'accuse“ momentas. Visi kraujo šmeižtai turi būti sujungti į vieną krūvą, nesiskiriantys vienas nuo kito. Jei mes iš karto atmetame istorinius kaltinimus žydams, tada turime užmerkti akis ir atmesti ir šį naujausią kraujo šmeižtą. Jei negalime – jei negalėjome nepastebėti tų tūzų, nukritusių ant stalo – premjeras Netanyahu reikalauja, kad mes taip pat persvarstytume visą žydų kraujo šmeižto istoriją. Žydų valdovas davė mums leidimą išsilaisvinti iš judeofilijos pančių. Galiausiai mums leidžiama pažvelgti į viduramžius visiškai kitokiu žvilgsniu.

Kraujo šmeižtas? Ar žydai rinko krikščionių vaikų kraują ritualiniams tikslams? Atsakymas yra aiškus – taip. Jie kasmet šiam tikslui nužudydavo keletą pagonių vaikų. Žvelgiant atgal, tai atrodo gailestingai mažas skaičius. Šiandien jie nužudo tūkstančius vaikų. Nė vienas rabinas negalėtų suvalgyti tiek kruvinų macų. Atmesdami ir neigdami Glosterio Haroldo, Norvičo šv. Viljamo ir Trento šv. Simono kankinių mirtį, mes leidome žydams laisvai žudyti tūkstančius palestiniečių vaikų Gazoje. Šie gana paprasti žmonės krikščionių norą gyventi taikoje su kaimynais interpretuoja kaip leidimą toliau žudyti vaikus.

Ne tai, kad mūsų niekas neįspėjo. Mes buvome įspėti. Arogantiški žydai prieš kelerius metus išleido knygą apie košer taisykles, kaip žudyti ne žydų vaikus. Ji vadinasi „Torat Hamelech“ (Karališkoji Tora). Ji sunki skaityti. Ar leidžiama žudyti žydus, kurie padeda ne žydams tokioje ir tokioje situacijoje? Žinoma:

„Kiekvienas, kuris perveda pinigus iš žydų ne žydams, turi būti nužudytas, nes pinigų pervedimas kelia pavojų“ (p. 184).

Kitaip tariant, kai Izraelio vyriausybė perveda Amerikos mokesčių pinigus Palestinos savivaldai, grąžindama savo skolas mainais už tam tikras paslaugas arba pagal pasirašytus susitarimus, visi jos ministrai pagal Torą yra baudžiami mirties bausme.

Autoriai savo argumentus grindžia Maimonido žodžiais, kuris teigė, kad

„leidžiama nužudyti bet kurį, kuris perveda (pinigus) bet kur, net ir tais laikais, kai mirties bausmė yra panaikinta; leidžiama jį nužudyti prieš jam pervedant pinigus... net jei tai yra nereikšmingos žydų sumos pervedimas ne žydams... jis turi būti nužudytas“.

Tiek daugiau, kad karo metu ne žydams pasigailėjimo nėra:

„Net priešo armijos medikas laikomas nusipelniusiu mirties bausmės... Net civilis, padedantis armijai, laikomas tokiu“ (p. 184).

Hagos konvencijoje numatyti karo įstatymai yra klasifikuojami kaip ne žydų ir todėl neturi galios.

„Bet kuris priešo šalies pilietis, kuris stiprina armijos dvasią ar netgi reiškia pasitenkinimą jos veiksmais, laikomas mirtinu priešu, ir jo nužudymas yra leidžiamas. Tas pats taikoma ir tiems, kurie žodžiais silpnina mūsų karalystę“ (p. 185).

Todėl ne tik visi priešo civiliai, bet ir visi žydų piliečiai, kurie žodžiais silpnina žydų pusę ar reiškia abejones, yra baudžiami mirtimi. Autoriai rašo:

„Nereikia gilintis į detales ir išsiaiškinti, ar jis šiuo metu teikia praktinę pagalbą priešui“ (p. 186–187).

Ir vėl tekstas remiasi Maimonidu ir Šulchan Aruchu:

„Žydams draudžiama būti vieniems su ne žydais, nes jie visi įtariami polinkiu į kraujo praliejimą... Negalima lydėti jų kelyje... Draudžiama vartoti ne žydų duotus vaistus, nebent sergantis asmuo jau būtų praradęs viltį išgyventi“ (p. 187).

Ir:

„Net tie ne žydai, kurie nežudo savo rankomis, turi būti nubausti mirtimi; net tie, kurie žudė netiesiogiai; už tai jie nuteisiami mirtimi net po karo, kai jie jau nebėra kariniai priešai.“

„Papildoma priežastis žudyti prieš mus kovojančius ne žydus yra jų Nojaus įsakymų pažeidimas... Kare dėl Izraelio žemės šis svarstymas yra dvigubai svarbus, nes ne žydai, kurie reikalauja šios žemės sau, ją vagia iš mūsų, kurie ją gavome kaip palikimą iš savo tėvų“ (p. 192).

Dabar tampa aiškus tikrasis knygos autorių ketinimas: kalbėdami apie karą apskritai, jie turi omenyje žydų ir Izraelio bei Palestinos konfliktą. Čia jie sau leidžia žudyti be atrankos.

Dėl priešo civilių, kurie atsiduria mūšio lauke ne dėl savo kaltės, knygoje teigiama:

„Net jei civiliai buvo atgabenti grandinėmis ar buvo nelaisvėje, jiems nesuteikiama pasirinkimo galimybė ir jie lieka įkaitai – juos leidžiama žudyti, jei tai gali padėti pabėgti nuo piktadarių; kaip netrukus paaiškės, leidžiama žudyti net tuos, kurie ne savo noru padeda priešui. Maži vaikai dažnai atsiduria tokioje situacijoje: jie savo kūnais užstoja kelią į išgelbėjimą. Nors jie tai daro visiškai priversti ir neturi priešiškų ketinimų, juos leidžiama žudyti, nes jų fizinis buvimas padeda žudyti“ (p. 197).

Ir toliau:

„Iki šiol mes aptarėme tik nekaltų žmonių žudymą situacijose, kai jų buvimas trukdo mums kariauti. Tačiau yra situacijų, kai mes iš pat pradžių ketiname žudyti nekaltus žmones, kad jų buvimas ir žudymas mums būtų naudingi“ (p. 198). Nes „yra dar viena priežastis, leidžianti žudyti ne žydus, būtent: iš esmės didesnė žydo gyvybės vertė (palyginti su ne žydo gyvybe)... Leidžiama žudyti ne žydus, siekiant išgelbėti žydų gyvybes... Tai leidžiama daryti net tais atvejais, kai mes naudojame nekaltų ne žydų vaikų buvimą, kad pakenktume jų tėvams“ (p. 198–199).

Žiauriausi dalykai šioje knygoje yra susiję būtent su vaikais:

„Kai kalbame apie vaikų žudymą... turime atsižvelgti į didžiulę riziką, susijusią su tuo, ką jie darys, kai užaugs.“ Todėl buvo „nuspręsta, kad draudžiama padėti ne žydų moteriai gimdyti ar maitinti jos vaiką, kad nebūtų padedama auginti dar vieną stabmeldį... Apie tai kalbėjo pranašas Izaijas (14:21), kuris ragino nužudyti visus kūdikius Babilone, nors jie ir maži bei nesupratingi, nes mums aišku, kad jie seks savo tėvų pėdomis ir darys žalą“ (p. 206).

Ir toliau:

„Darome išvadą, kad yra prasmė žudyti vaikus, jei aišku, kad jie užaugę taps mūsų priešais; tokiu atveju mes iš tikrųjų turime omenyje jų pačių sunaikinimą“ (p. 207).

Ši knyga (Torat ha-Melech) buvo išleista Izraelyje 2009 m.; valdžios institucijos bandė ją uždrausti ir persekiojo autorius – du garbingus rabinus, Yitzhak Shapira ir Yosef Elitzur. Tačiau šie pastangos buvo bevaisės, nes religingi žydai tvirtino, kad tai yra tikrasis žydų tikėjimo atspindys.

Dabar, turėdami Netanjahu postulatą, galime iš naujo apsvarstyti žydų istoriją.

Po to, kai žydai nužudė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jie nužudė daug žmonių; pirmasis buvo šv. Steponas, o paskutinis – vaikas Gazoje. Tačiau jie labiausiai pagarsėjo pinigų skolinimu. Tai taip pat yra žudymo forma, nes šv. Ambraziejus savo komentare apie Įst. 23:19 rašė:

„Iš jo reikalaukite palūkanų, kurias nužudyti nebūtų nusikaltimas. Kur yra karo teisė, ten yra ir palūkanų teisė”.

Žmonės, kurie dalijasi Eucharistija su savo dvasiniais broliais ir seserimis, nereikalauja palūkanų. Ten, kur Eucharistija buvo išnaikinta, iš karto atsiranda palūkanos, neribotas išnaudojimas ir vergovė. Vergovę į Šiaurės Ameriką įvedė kalvinistai ir žydai, praėjus 100 metų po to, kai Eucharistija (atnešta pranciškonų vienuolių) suvienijo vietinius gyventojus ir europiečius į vieną Bažnyčią. Savo juokingame romane „Catch-22“ Joseph Heller cituoja generolą, kuris netikėdamas klausia savo kapeliono:

„Ar kareiviai meldžiasi tam pačiam dievui kaip ir mes?“

Tai yra pasaulio be bendros Eucharistijos idėja. Ne veltui Talmudas draudžia žydams gerti vyną su pagonimis, nes bendras vyno gėrimas yra savotiškas religinis Eucharistijos aktas.

Daugelis ankstesnių žydų nusikaltimų buvo patvirtinti per visą istoriją. Italijos berniuko, Šv. Simono iš Trento, atvejis buvo patvirtintas Italijos žydų eksperto dr. Arielio Toaffo knygoje „Kraujo Pesachai“. Šulinių nuodijimas buvo patvirtintas Nakbos istoriko dr. Pappe. Tačiau būtent premjerui Netanyahu dėka visa neigimo struktūra sugriuvo. Kaip tinkamai paskirtas žydų ministras pirmininkas, jis oficialiai patvirtino šią logikos grandinę: jei pripažįstate Gazos žudynes, turite pripažinti ir istorinius viduramžių žydų nusikaltimus: vaikų žudymą, šulinių nuodijimą ir pan. Jei buvome Gazos žudynių liudininkai, turėtume priimti logišką išvadą, kad ankstesni kraujo šmeižtai taip pat buvo tiesa.

Tačiau individualiu pagrindu šią kraujo šmeižtų istoriją taip pat lengva atmesti visam laikui. Milijonai žydų paliko judaizmą ir tapo laisvais individais. Kai kurie tapo krikščionimis, kai kurie – musulmonais, kai kurie – komunistais ar kuo nors kitu. Yra kelias į judaizmą, bet yra ir kelias iš jo. Gazos žudynės yra būtent toks įvykis, kuris gali sukelti masinį žydų pasitraukimą iš sparčiai greitėjančių judaizmo nusikaltimų. Palikime Netanjahu ir jo pakalikus nuostabioje izoliacijoje.

Redagavo Paul Bennett

https://www.unz.com/ishamir/gaza-revelation/