Atėjo laikas vėl pabendrauti licvinizmo tema, apie kurią man kalba jau ir ukrainiečiai. Žino apie licvinizmą ir Estijoje, kurioje teko apsilankyti, nes su Babčenko bei Muždabajevu rinkome pinigus šarvuočiui (jis jau Ukrainoje pas 48-tą šturmo bataljoną). Licvinizmas niekur nedings, o su šia ideologija susiję problemos tik didės, nes Lietuvoje nėra kam jas spręsti, o taip vadinamos demokratinės Baltarusijos jėgos iš dalies yra to licvinizmo nešiotojų apsėstos.
Kyjive buvau susitikęs su dviem, taip vadinamo, “Kalinausko pulko” vadais. Vienas jų, įspūdingo stoto, pasaulio irklavimo rekordų savininkas, Pavelas atsisveikinimui spausdamas ranką pajuokavo, jog “maži žmonės išmoksta būti stipriais, nes gyvenimas priverčia”. Tai dėl to, jog nors susitikimo metu licvinizmo temos ir neplėtojome, tačiau aš jiems išsakiau aiškią savo poziciją. O ji griežta ir niekada nebus kitokia, nes aš žinau jų nuomonę šiuo klausimu. Atlaikiau to karo veterano-kulkosvaidininko žvilgsnį.
Dabar visi supranta, jog kare reikia padėti kariaujantiems už Ukrainos laisvę ir mūsų ateities ramybę. Ir aš tikrai padėsiu ten kariaujantiems kalinauskiečiams kiek tik leis mano menkos galimybės, tačiau vargu ar jie kada nors taps kažkuo daugiau. Kodėl?
Nes yra didelė tikimybė, jog šie žmonės bus ateities politikais ir stovės demokratinės Baltarusijos valdžios tribūnoje.
Tuo tarpu vis atrandu naujų licvinizmo propagandos šaltinių, kurie kaip taisyklė, gyvendami iš Europos, JAV pinigų jau agresyviai transliuoja kažkokią keistą Maskvai palankią propagandą nukreiptą prieš mūsų šalį.
Pavyzdžiui: radijo stotis Racyja remiama JAV ambasados Lenkijoje, Tarptautinio Solidarumo Fondo (Lenkija) ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos. Viename iš savo straipsnių, kuris prasideda “Kodėl Letuva, o ne Litva [baltarusiškai] ir kodėl oficialioje VilniOje bręsta politinė problema” rašo:
“Juk dalis LEtuvos visuomenės, gindama savo interesus, yra ne pasirengusi pulti kaimyninę ir čiabuvę Vilniaus krašto etninę grupę, bet ir iš tėvynės išvarytą bendruomenę. Persekiojamą LEtuvos priešų. Toks uždaras ratas, kurį teks nutraukti. Arba išskristi iš daugelio demokratinių šalių.”
Propagandiniame straipsnyje, kuriame nėra jokių abejonių, jog jie gali būti neteisūs naudodami “Lietuviai - neegzistuojanti tauta” naratyvą, bet nedviprasmiškai sako, jog kovodami su šiuo naratyvu mes elgiamės kaip naciai. Kiek įžūlumo reikia turėti?
Jiems niekas negresia, nes jie gyvena iš politikų jiems duodamų pinigų, kurie neprižiūri, ką jų remiami kanalai veikia.
Tai ir mūsų kaltė, nes mūsų šalis prieš dešimtmetį (ar dar anksčiau) pardavė Europai įdėją “Kuo daugiau Baltarusijoje LDK, tuo mažiau Kremliaus”. Deja, naratyvas išsigimęs ir jau žiojasi mūsų tautos ir šalies vardo. Be skrupulų ir daug nesislepiant.
Jiems viskas leidžiama. Tik nesuprantu priežasčių, o atsakymų nėra. Dar vienas puikus pavyzdys: Filipas Daneika. Lietuvoje daug metų gyvenantis ir IT įmonę turintis šovinistas, kuris tiesiog tyčiojasi į mūsų ir laisvalaikiu aktyviai kuria anti-lietuvišką turinį. Šio žmogaus įmonė Lietuvoje registruota jau beveik 11 metų.
Taigi šitą ilgą tekstą užbaigsiu jo Twitterio komentaru, kuriame mūsų vieta šiame pasaulyje yra apibrėžta identiška tai, kurią ukrainiečiams apibrėžė rossijanai:
“Pasakysiu jums atvirai: “lietuviai” - XIX a. terminas. LDK Statute parašyta: licvinai ir rusinai yra
LDK šeiminikai. Jokių “lietuvių” iki XIX a. nebuvo, todėl nedarykite klaidos.”
Ir patikėkite tai ne vienintelis toks atvejis. Sakykite kokios mokesčių sumos į biudžetą pakanka, kad galėtum mums priešišką propagandą vynioti? Ir kiek laiko reikės tai kęsti?
"Eurovizijos" dainų festivalis virto satanistine "Sodoma ir Gomora". Arturas Orlauskas laidoje iš "Kiemo pusės" apie šių metų "Eurovizijos" dainų konkursą (3:23 min.) sako: "Latviai sugalvojo išeiti iš Eurovizijos, kitos šalys irgi atsisakė. Turkijos prezidentas pasakė: "Kaip gerai, kad mes išėjome iš šio konkurso..." Latviai renka parašus, kad išeiti iš šio konkurso..."
A.Orlausko atlikta apklausa parodė, kad 95% respondentų (iš 1700 apklausos dalyvių) pasisakė, kad nereikia dalyvauti šiame konkurse.
2024 m. „Eurovizija“: kurios šalys nedalyvavo ir pasitraukė iš konkurso
Andora - paskutinį kartą dalyvavo 2009 m.
Bulgarija - paskutinį kartą dalyvavo 2022 m.
Bosnija ir Hercegovina - paskutinį kartą dalyvavo 2016 m.
Monakas - paskutinį kartą dalyvavo 2006 m.
Rumunija - paskutinį kartą dalyvavo 2023 m.
Šiaurės Makedonija - paskutinis dalyvavimas 2022 m.
Slovakija - paskutinis dalyvavimas 2012 m.
Turkija - paskutinis dalyvavimas 2012 m.
Juodkalnija - paskutinis dalyvavimas 2022 m.
"Eurovizija", pasirodo, yra ne tik iškrypimas, bet ir didelė apgavystė. Apie tai papasakojo žinomi publicistai Izraelis Šamiras ir Paulas Bennettas. Žemiau pateikiu jų straipsnio "UNZ" portale vertimą.
Dainų konkursas „Eurovizija“ ne tik atneša krūvas pinigų, bet ir nėra visuotinai mėgstamas. Pastaruosius dešimt metų „Eurovizija“ pasižymėjo visišku šlykštumu. Konkurse buvo pristatyta barzdota moteris, nėščias vyras ir įvairūs nutukę keistuoliai. Tai buvo reklamuojama ir tai pavyko: taip dauginasi keistuoliai, pasiekdami intymų kontaktą savo namų prieglobstyje. Taigi kaip prodiuseriams pavyko tokį šlykštų kūrinį paversti auksu?
Na, jų sėkmė nepasiekė per vieną naktį. Prireikė daugybės metų sūdyti Europos žiniasklaidą, kiną ir spaudą, kol žydų šliaužtinukas įsitvirtino. Nuo tada, kai 1956 m. Fredis Kvinas (Freddy Quinn) pristatė boogie-woogie („So Geht Das Jede Nacht“) pirmajame „Eurovizijos“ dainų konkurse, europiečių savimonė vis mažiau amerikietiška ir vis labiau izraelietiška. Nors Izraelis nėra Europoje, jis žaidžia futbolą Europoje ir nuo 1973 m. dalyvauja „Eurovizijos“ dainų konkurse („pirmoji ne Europos šalis, kuriai buvo suteiktas leidimas dalyvauti šiame renginyje“). Tai buvo svarbūs metai Izraelio istorijoje - Jom Kipuro karo metai. Galbūt „Eurovizija“ subrendo į kažką, kas mažiau primena europietišką pramogą, o daugiau - globalistinę propagandą. Kažkodėl globalizmui labiausiai tinka žydų menas.
Per kelis dešimtmečius paskutinė Europos kolonija taip įsitvirtino kaip Europos dalis, kad, regis, niekas negali pakeisti jos privilegijuoto statuso: net siaubingas Gazos genocidas, kurį vykdo IDF. Rusijai buvo uždrausta dalyvauti „Eurovizijoje“ po to, kai ji pradėjo karą prieš žydų ir amerikiečių agresiją Ukrainoje, o Izraelio kolonija (geografiniu požiūriu - Artimųjų Rytų) išlaikė savo išskirtinę padėtį Europoje, nepaisant to, kad buvo nužudyti tūkstančiai beginklių Artimųjų Rytų vaikų ir moterų.
Žudynės Gazos ruože išprovokavo nuspėjamą pasaulio žiniasklaidos propagandinę kampaniją, o 2024 m. „Eurovizijos“ dainų konkursas buvo jos smaigalys. Prodiuseriai nusprendė įrodyti, kad Izraelis vis dar visuotinai mylimas ir jam pritaria visa Europa. Be abejo, tai buvo sunki užduotis, nes europiečiai buvo sukrėsti ir pasibaisėję Gazos žudynėmis, kurias įvykdė IDF, visapusiškai remiama Bideno administracijos. Bet argi tai ne amžina propagandisto našta? Kuo sunkesnė užduotis, tuo saldesnis triumfas. Paprastų gojų jautrumas yra tarsi molis, kurį turi lipdyti įgudę senovinio propagandos meno meistrai.
Šiuo tikslu visoms Vakarų Europos valstybėms buvo įrengtos „užpakalinės durys“, kad būtų užtikrinta, jog pasirinkimas atitiks pasaulio bendruomenės valią: už kiekvieną SIM kortelę buvo galima balsuoti 20 kartų, o dar 20 kartų - per „Eurovizijos“ programėlę. Be to, Izraelis parengė „balsavimo bendruomenes“, kurios suteikė teisę savanoriams prireikus aktyvuoti daugiau SIM kortelių, kad rinkimų rezultatai būtų demokratiški (ne taip, kaip buvo išrinktas Džo Baidenas). Nesunku surinkti Izraelio balsus šalyse, kurios atvirai bendradarbiauja su Izraeliu. Štai kodėl Izraelis surinko daug balsų iš Vakarų valstybių, bet labai mažai iš Rytų Europos: tikriausiai tai nebuvo laikoma būtina. Vienintelė Vakarų Europos valstybė, skyrusi Izraeliui mažiau nei maksimalų balsų skaičių, buvo Norvegija - penkis iš dvylikos. Žiuri nebuvo priblokšta Izraelio dainininkės, tačiau stebuklas - 20 balsų už vieną SIM kortelę - buvo neįveikiamas.
Šioje nuotraukoje matote, kas ką skyrė Izraeliui:
Vakarų Europa, ilgą laiką valdoma Amerikos, o dabar valdoma Izraelio, akivaizdžiai nutrūkusi nuo etninių ir religinių šaknų, kurios anksčiau juos siejo, skubėdama įtikti savo žydų šeimininkams, smarkiai susitepė.
Tačiau net ir prisidengęs demokratijos antklode Izraelis begėdiškai naudojosi savo pagrindiniu koziriu, kad nutildytų bet kokį profesionalų kritiką - pinigais. 2024 m. „Eurovizijos“ konkurso rėmėja yra Izraelio kosmetikos bendrovė „MoroccanOil“. Ši bendrovė neturi nieko bendra su Maroku. Korporacija naudoja aliejų, kuris gaminamas iš marokietiškų argano medžių, tačiau konkretūs jų naudojami argano medžiai auga ne Maroke. Izraelio kolonistai marokietiškų argano medžių sodus pasodino okupuotoje Jordanijos slėnio teritorijoje. MoroccanOil“ slepia, kad yra Izraelio bendrovė, kad nebūtų atskleistas jos dalyvavimas etniniame Palestinos valyme.
Šiandien Vikipedijoje pripažįstama, kad „MoroccanOil“ yra Izraelio bendrovė:
Bet nemirksėkite! Jis ten bus neilgai: jau dabar šio Vikipedijos puslapio žydų prižiūrėtojai nutarė, kad šis faktas turi būti ištrintas iš atminties:
Siūloma šį straipsnį ištrinti dėl toliau nurodytų priežasčių:
Šiame straipsnyje agresyviai nurodoma, kad tai Izraelio bendrovė, įsikūrusi Tel Avive, nors šaltiniuose Tel Avivas aiškiai neminimas. Atlikus paprastą paiešką internete, nenustatyta, kad bendrovė yra Izraelio, o visi nurodyti šaltiniai buvo sukurti per pastarąsias kelias savaites, nors „Moroccanoil“ remia „Euroviziją“ jau daugiau nei ketverius metus. Atsižvelgiant į šių metų „Eurovizijos“ pobūdį, man tai atrodo labai paviršutiniška ir politiškai motyvuota. Atvirai kalbant, nemanau, kad šiam straipsniui yra pakankamai šaltinių, ir nemanau, kad esami šaltiniai suteikia pakankamai informacijos, kad būtų galima tiesiogiai susieti bendrovę su Izraeliu, nes pati bendrovė tokio reikalavimo neteikia. (pasiūlė Or-Shalem)
Jei galite išspręsti šią problemą pagerindami, kopijuodami, papildydami šaltiniais, pakeisdami pavadinimą arba sujungdami puslapį, prašome redaguoti šį puslapį ir tai padaryti. Šį pranešimą galite pašalinti, jei pagerinsite straipsnį arba kitaip prieštarausite ištrynimui dėl bet kokios priežasties. Nors tai nėra privaloma, raginame paaiškinti, kodėl prieštaraujate ištrynimui, savo redagavimo santraukoje arba pokalbių puslapyje. Jei šis šablonas bus pašalintas, jo nepakeiskite.
Straipsnis gali būti ištrintas, jei šis pranešimas išliks septynias dienas, t. y. po 2024 m. gegužės 29 d. 17:20 (UTC).
Jei sukūrėte straipsnį, neįsižeiskite. Vietoj to apsvarstykite galimybę patobulinti straipsnį taip, kad jis būtų priimtinas pagal šalinimo politiką.
Antrasis jų koziris yra seniausias jų standartas - antisemitizmas. Daugybėje „Facebook“ pranešimų, aptariant neseniai vykusį „Eurovizijos“ konkursą, buvo kalbama apie visuomenės reakciją į Izraelio dainininkę. Žmonės ją garsiai plūdo. Buvo aišku, kad daugelį erzino tai, jog konkurse vis dar pasirodė šalis, šiuo metu vykdanti genocidą. Kita vertus, Rusija buvo pašalinta iš konkurso, nors Izraelis per pusmetį nužudė daugiau vaikų ir moterų nei net drąsiausi pareiškimai iš Ukrainos, net jei pridėsime visus kitus šiuo metu pasaulyje vykstančius konfliktus. Tai, kas vyksta Gazos ruože, yra daug kartų baisiau nei bet kuris gyvos atminties konfliktas.
Europos žmonės reikalavo, kad „Eurovizijos“ prodiuseriai uždraustų Izraeliui dalyvauti, tačiau MoroccanOil ir žiniasklaida buvo tvirtai įsitikinusi: Izraelis dalyvaus. Ir, beje, visi, kurie tam prieštarauja, yra antisemitai. Tai panašu į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) apribojimus: jis gali nuteisti Afrikos juoduosius ir Rusijos gojus, bet izraeliečiai (ir apskritai žydai) yra neliečiami.
Nuo 1956 m. į „Eurovizijos“ dainų konkursą vis labiau įsiskverbė visų lygių žiniasklaidoje dirbantys žydai. Nuo 1973 m. „arabų ir Izraelio karo“ Eurovizija tapo Izraelio propagandos ginklu. Per 1973 m. „Eurovizijos“ konkursą Terry Woganas prisiminė, kad „[salės] administratorius primygtinai patarė žiūrovams plojant pasirodymams likti sėdėti, kitaip jie rizikuoja būti nušauti saugumo pajėgų“. Dėl nenatūralaus Izraelio, kaip Europos parazitinės valstybės, statuso europiečiams visada grėsė ir tebekyla pavojus.
Liuksemburgui atstovavo buvusi izraelietė Tali Golergant, kuri atliko dainą „The Fighter“ („Kovotojas“), kurią skyrė savo broliui, šiuo metu tarnaujančiam IDF kovotoju. Taip šlykštūs meno (ir pačios Europos) iškraipymai grįžta visu greičiu, kad užtrauktų gėdą geros valios Europos žmonėms.
Kas belieka, jei ne šlykštus keistuolių šou?
Amerikiečiai tai vadina Klounų pasauliu, ir vis dažniau pastebima, kad ši liga plinta iš Izraelio per žydų dvigubų piliečių veiksmus Vašingtone. Europiečiai priversti iš naujo išmokti panašias pamokas, kurias jie prarado tamsioje praeityje. Kadaise buvo aukso amžiai, vienybės laikai, bet buvo ir nesantaikos bei konfliktų sėjėjų. Europos istorijoje yra visų žinių, reikalingų šiomis beviltiškomis dienomis. Mums visiems reikia apmąstyti (jei ne melstis), kaip atrodys Europa po 100 metų.
Mūsų politikai ignoruoja mūsų skundus, galbūt todėl, kad jų pagrindinė ištikimybė nebėra piliečiams. Eurovizijos balsavimo apgaulė atspindi Vakarų demokratijos apgaulę. Kai tauta praranda savo pamatinius principus, kas juos pakeičia, išskyrus pinigus? O kas nutiks Europai, kai JAV iš jos išsiurbs visas gyvąsias jėgas?
Gal nuo Europos kūno nukris jos žydų filialas ir ji vėl pradės dainuoti savo dainas?
Ukraina nori mokyti savo karius ne užsienyje, o namuose. Šiuo tikslu į šalį ketinama siųsti Vakarų šalių karinį personalą. Paryžius siekia vaidinti pionieriaus vaidmenį, šiandien rašoma dienraštyje "Berliner Zeitung".
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pritaria tam, kad į Ukrainą būtų siunčiami Vakarų kariniai instruktoriai. Sprendimas gali būti paskelbtas ateinančią savaitę.
Ar artėja lūžio taškas Vakarų sąjungininkams kare Ukrainoje?
Nepaisant daugybės kai kurių NATO narių nuogąstavimų ir Rusijos perspėjimų, Prancūzija artimiausiu metu gali nusiųsti karinį personalą į Ukrainą. Apie tai praneša naujienų agentūra „Reuters“, kuri remiasi šaltiniais iš Prancūzijos diplomatinių sluoksnių. Todėl galutinis pranešimas viešai gali būti paskelbtas jau kitą savaitę, kai prezidentas Volodymyras Zelenskis lankysis Prancūzijoje.
Pasak „Reuters“, prezidento Emmanuelio Macrono vadovaujama Prancūzijos vyriausybė tikisi suformuoti „norinčių“ šalių, kurios nori panašiai kariškai paremti Kijevą, koaliciją. Pasak pranešimo, iš pradžių Prancūzija į Ukrainą siųs tik nedidelį, ribotą karinio personalo skaičių - vėliau į karo draskomą šalį ketinama nusiųsti kelis šimtus vadinamųjų instruktorių.
Kodėl Ukraina nori, kad į šalį atvyktų Vakarų karinis personalas?
Pranešama, kad NATO kariškių užduotys: mokymai išminavimo srityje, naikintuvų ir kitų ginkluotės sistemų techninių žinių perdavimas, taip pat įvairūs kursai ir kvalifikacijos kėlimas. „Pasirengimas yra labai pažengęs“, - naujienų agentūrai sakė vienas iš šaltinių. Pavyzdžiui, Estijos ministras pirmininkas Kaja Kallas gegužės pabaigoje sakė, kad „yra šalių, kurios jau rengia karius ant žemės“, tačiau konkrečių šalių neįvardijo.
Tačiau kelios ES valstybės narės - kai kuriais atvejais ir Vokietijos vyriausybė - nuogąstauja, kad NATO karinio personalo dislokavimas Ukrainoje dar labiau padidins tiesioginio karo su Rusija tikimybę. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas reguliariųjų Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų buvimą Ukrainoje taip pat vertina kaip žingsnį pasaulinio konflikto link.
Ukrainos vyriausybė dar kartą paneigė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Oleksandro Syrskio pareiškimus, kad prancūzų instruktorių misija į Ukrainą jau įgyvendinta.
Gynybos ministras Rustemas Umerovas paaiškino, kad Ukraina vis dar derasi su Prancūzija ir kitomis šalimis dėl užsienio karinių instruktorių siuntimo. Jau keletą mėnesių siūloma, kad Ukrainos kariai nebebūtų siunčiami mokytis į užsienį, o būtų rengiami savo šalyje. „Šiuo metu vis dar deramės su Prancūzija ir kitomis šalimis šia tema“, - sakė M. Umerovas.
Col. Douglas Macgregor laidoje "Eskalacija prie Izraelio sienų" (Escalation at Israel’s Borders) pateikia gilią dabartinės padėties analizę Artimuosiuose Rytuose. Taip pat kalbama apie naują tranzito koridorių iš Indijos vandenyno į Rusiją, aplenkiant Sueco kanalą. Kalbama apie katastrofišką Vokietijos ekonomikos padėtį ir vienintelę išeitį iš šios katastrofiškos padėties - Vokietijos ekonominį suartėjimą su Rusija, jos grįžimą prie rusiškų išteklių.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas raginamas atsistatydinti po to, kai pareiškė, kad Ukrainai turėtų būti leista naudoti tariamai gynybines Vakarų tiekiamas raketas Rusijos žemyninės dalies taikiniams atakuoti.
J. Stoltenbergas savaitgalį teigė, kad viena iš mūšio lauko sėkmės skirtumų priežasčių yra ta, kad Kijevui draudžiama naudoti NATO tiekiamas raketas ir kitus ginklus pulti taikinius Rusijoje.
„Atimant iš Ukrainos galimybę naudoti šiuos ginklus prieš teisėtus karinius taikinius Rusijos teritorijoje, jiems labai sunku apsiginti“, - sakė NATO vadovas.
J. Stoltenbergo pasiūlymas dėl eskalacijos sukėlė Romos pasipiktinimą, o Ministro Pirmininko pavaduotojas Matteo Salvini pareiškė, kad NATO vadovas turėtų arba „atšaukti, arba atsiprašyti, arba atsistatydinti“, praneša visuomeninis transliuotojas RAI News. M. Salvini teigė, kad Italijos karinė pagalba Ukrainai buvo teikiama tik gynybos tikslais, o ne „kovai, smūgiams ir žudymui už jos teritorijos ribų“.
„NATO negali priversti mūsų žudyti Rusijoje, taip pat niekas negali priversti mūsų siųsti Italijos karių kovoti ar mirti Ukrainoje“, - sakė jis.
Nors Italija iš esmės remia karo veiksmus Ukrainoje, pastaruoju metu ji tapo viena iš pagrindinių nuosaikesnių Europos šalių, pavyzdžiui, aiškiai atmetė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlymus, kad į mūšio lauką gali tekti siųsti NATO karius, kad būtų užkirstas kelias absoliučiai Maskvos pergalei.
Ministrė Pirmininkė Giorgia Meloni, buvo atsargesnė kritikuodama NATO vadovo komentarus.
„Nežinau, kodėl Stoltenbergas sako tokius dalykus. Reikia būti labai atsargiam", - sakė ji, bet pridūrė: ‚Sutinku, kad NATO turi išlaikyti savo tvirtumą, ji neturi rodyti lėtėjimo ženklų.‘
Meloni toliau sakė, kad buvo „daug abejotinų pareiškimų“, pabrėždama Prezidento E. Macrono pareiškimus, ir padarė išvadą: „Rekomenduoju būti atsargesniems.“
"... nors jis, kaip ir aš, yra civilis, vis dėlto turėtų žinoti, kad tolimojo nuotolio tikslieji ginklai negali būti naudojami be kosminės žvalgybos. Viena. Antra. Galutinį taikinio pasirinkimą ir vadinamąjį skrydžio paskyrimą gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos specialistai, remdamiesi šia žvalgybine informacija, technine žvalgyba. Kai kurių smogiamųjų sistemų, pavyzdžiui, „Storm Shadow“, atveju šie paskyrimai (skrydžio paskyrimai) gali būti atliekami automatiškai, nedalyvaujant Ukrainos kariškiams. Kas tai daro? Tai daro tie, kurie gamina ir tie, kurie tariamai tiekia šias smogiamąsias sistemas Ukrainai. Tai gali vykti be jokio dalyvavimo - ir tai vyksta nedalyvaujant Ukrainos kariams. Ir kitos sistemos, pavyzdžiui, ATACMS, taip pat rengiamos remiantis kosmine žvalgyba, [taikiniai] formuluojami ir automatiškai perduodami atitinkamiems skaičiavimams - jie gali net nesuvokti, ką įveda, - ir skaičiavimai, galbūt net ukrainiečių skaičiavimai, įveda atitinkamą skrydžio užduotį. Tačiau šią užduotį rengia ne Ukrainos kariškiai, o NATO šalių atstovai.
Taigi, šie NATO šalių atstovai, ypač Europoje, ypač mažose šalyse, turėtų žinoti, su kuo jie žaidžia. Jie turėtų nepamiršti, kad tai paprastai nedidelės teritorijos ir labai tankiai apgyvendintos šalys. Ir tai yra veiksnys, kurį jie turėtų turėti omenyje prieš pradėdami kalbėti apie smūgius giliai į Rusijos teritoriją. Tai rimtas dalykas, ir mes, žinoma, labai atidžiai tai stebime".
Rusijas Prezidentas Vladimiras Putinas atsakė į Rusijos žiniasklaidos atstovų klausimus po valstybinio vizito Uzbekistane. Kreipimasis į spaudos atstovus vyko Taškento oro uoste.
Pavelas Zarubinas, televizijos kanalas „Rossija“. Atsiprašau, turiu du klausimus iš karto, ir abu jie gana ilgi.
Pirmasis. Jūs išskridote į Taškentą, o mes išskridome kartu su jumis, beveik iš karto iš Minsko, ir ši tema nuo to laiko domina: Minske jūs atsakėte į klausimą apie Zelenskio legitimumą ir apie tai, su kuo derėtis, jei ir kada tos derybos taps įmanomos. Sakėte, kad turėtume pažvelgti į Ukrainos konstituciją ir išsiaiškinti, kokios valdžios institucijos gali dirbti be rinkimų. Tačiau remiantis Ukrainos konstitucija atrodo, kad dabar gali dirbti tik Aukščiausioji Rada, o apie prezidento įgaliojimų išplėtimą joje nėra nė žodžio. Atrodo, kad tik remdamasis įstatymu dėl karo padėties Zelenskis gali toliau veikti. Sakėte, kad mums reikia teisinės analizės. Ar mes atliekame šią analizę? Su kuo kalbėsimės, jei darome?
Ar galiu iš karto užduoti antrąjį klausimą?
VLADIMIRAS PUTINAS: Prašom. Kaip jūs pageidaujate.
P. Zarubinas: Iš aukštų Vakarų tribūnų pasigirsta vis daugiau karingų pareiškimų. Dabar jie net sutiko, kad Kijevui turėtų būti leista smogti giliai į Rusijos teritoriją vakarietiškais ginklais. Kaip tik šiandien ES gynybos ministras aptarė šią temą, o NATO generalinis sekretorius pasakė, kad mes Kijevui davėme ginklus ir nuo to laiko laikome juos ukrainietiškais, o Ukraina gali daryti ką nori, smogti Rusijos teritorijai, kur tik jai atrodo tinkama.
Labai ačiū.
V. Putinas: Pirmasis klausimas yra apie Ukrainos valdžios institucijų teisėtumą. Iš tiesų būtina atlikti rimtą ir išsamią analizę.
Pirmas dalykas, kuris yra akivaizdus ir apie kurį man praneša mano kolegos, yra šis. Ukrainos konstitucijoje numatyta išplėsti Rados įgaliojimus, bet tik Rados; Ukrainos konstitucijoje nieko nekalbama apie prezidento įgaliojimų išplėtimą. Pirma.
Antra. Iš tiesų Ukrainos įstatyme dėl teisinio statuso, teisinio statuso, karo padėties sakoma, kad karo padėties metu prezidento rinkimai nevyksta, bet tai nereiškia, kad jie pratęsiami. Jie nerengiami, bet kas sakė, kad jie turi būti pratęsti? Konstitucijoje apie tai nieko nėra. Tačiau yra Ukrainos Konstitucijos 111 straipsnis, kuriame sakoma, kad tokiu atveju aukščiausiosios valdžios įgaliojimai, faktiškai prezidento įgaliojimai, perduodami parlamento pirmininkui. Juo labiau kad karo padėties įstatymo sąlygomis parlamento įgaliojimai išplečiami. Tai tokia preliminari analizė, turėtume pažvelgti atidžiau.
Kai kurie ekspertai sako, kad yra prieštaravimų tarp Konstitucijos, kurioje kalbama tik apie Rados įgaliojimų išplėtimą karo padėties sąlygomis, ir mano ką tik minėto įstatymo - manau, 2016 m. įstatymo, kuris apibrėžia karo padėties teisinį statusą. Jame, kaip jau sakiau ir kartoju, sakoma, kad nėra prezidento rinkimų, bet niekur nėra pasakyta, kad jie pratęsiami, ir tai yra problema.
Kokia prasmė? Esmė ta, kad Ukrainos valstybingumas iš esmės grindžiamas ne prezidentinės respublikos, o parlamentinės-prezidentinės respublikos idėja, o pagrindiniai valdžios svertai sutelkti atstovaujamojoje valstybės institucijoje. Todėl visiškai logiška, kad pati konstitucija ir jos pagrindu priimti kiti teisės aktai yra tokios struktūros.
Todėl, griežtai kalbant, preliminariu vertinimu - sakau tik preliminariu vertinimu - vienintelė teisėta valdžia lieka parlamentas ir Rados pirmininkas. Taigi iš esmės, jei jie norėjo surengti prezidento rinkimus, jie turėjo panaikinti karo padėties įstatymą, štai ir viskas, ir surengti rinkimus. Tačiau jie nenorėjo to daryti dėl daugelio aplinkybių.
Tačiau manau (tai neturi nieko bendra su Konstitucija), kad galbūt dabartinių Ukrainos šeimininkų, kurie yra užsienyje, sumanymas yra užkrauti visų nepopuliarių sprendimų priėmimo naštą dabartinei vykdomajai valdžiai, įskaitant dar vieną sprendimą dar labiau sumažinti šaukiamojo amžių. Buvo 27 metai, dabar - 25, kitame etape gali būti 23 arba iš karto 18 metų.
Manau, kad po šio ir kitų nepopuliarių sprendimų priėmimo dabartinius vykdomosios valdžios atstovus pakeis žmonės, kurie neprisiims atsakomybės už žmonių nepopuliarius sprendimus. Jie tiesiog bus pakeisti, ir viskas. Jei tokia yra idėja, tai iš principo logika yra aiški. Pažiūrėsime, kas bus toliau.
Bet taip pat, kaip sakiau Minske, pati Ukrainos politinė ir teisinė sistema turi pagaliau suformuluoti ir pateikti atsakymą į tai, kas vyksta Ukrainoje. Čia, man atrodo, tikrai nėra taip sudėtinga. Kartoju trečią kartą: 2016 m. įstatyme sakoma, kad negalima rengti prezidento rinkimų karo padėties sąlygomis, tačiau niekur nėra pasakyta, kad šie įgaliojimai pratęsiami. Taigi ką tai reiškia? Žiūrėkite Konstitucijos 111 straipsnį - visi įgaliojimai atitenka parlamento pirmininkui.
Apie smūgius dabar. Tiesą sakant, nežinau, ką sako NATO generalinis sekretorius. Kai jis buvo Norvegijos ministras pirmininkas, kai su juo bendravome ir sprendėme sudėtingus klausimus dėl Barenco jūros ir kitus klausimus, ir apskritai sugebėjome susitarti, tuo metu, esu tiesiog įsitikinęs, jis nesirgo demencija. Jei jis kalba apie galimybę smogti Rusijos teritorijoje tolimojo nuotolio tiksliaisiais ginklais - kaip žmogus, kuris vadovauja karinei-politinei organizacijai, nors jis, kaip ir aš, yra civilis, vis dėlto turėtų žinoti, kad tolimojo nuotolio tikslieji ginklai negali būti naudojami be kosminės žvalgybos. Viena.
Antra. Galutinį taikinio pasirinkimą ir vadinamąjį skrydžio paskyrimą gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos specialistai, remdamiesi šia žvalgybine informacija, technine žvalgyba. Kai kurių smogiamųjų sistemų, pavyzdžiui, „Storm Shadow“, atveju šie paskyrimai (skrydžio paskyrimai) gali būti atliekami automatiškai, nedalyvaujant Ukrainos kariškiams. Kas tai daro? Tai daro tie, kurie gamina ir tie, kurie tariamai tiekia šias smogiamąsias sistemas Ukrainai. Tai gali vykti be jokio dalyvavimo - ir tai vyksta nedalyvaujant Ukrainos kariams. Ir kitos sistemos, pavyzdžiui, ATACMS, taip pat rengiamos remiantis kosmine žvalgyba, [taikiniai] formuluojami ir automatiškai perduodami atitinkamiems skaičiavimams - jie gali net nesuvokti, ką įveda, - ir skaičiavimai, galbūt net ukrainiečių skaičiavimai, įveda atitinkamą skrydžio užduotį. Tačiau šią užduotį rengia ne Ukrainos kariškiai, o NATO šalių atstovai.
Taigi, šie NATO šalių atstovai, ypač Europoje, ypač mažose šalyse, turėtų žinoti, su kuo jie žaidžia. Jie turėtų nepamiršti, kad tai paprastai nedidelės teritorijos ir labai tankiai apgyvendintos šalys. Ir tai yra veiksnys, kurį jie turėtų turėti omenyje prieš pradėdami kalbėti apie smūgius giliai į Rusijos teritoriją. Tai rimtas dalykas, ir mes, žinoma, labai atidžiai tai stebime.
Dabar viskas sukasi apie įvykius Charkovo pakraštyje. Būtent jie išprovokavo šiuos įvykius šia linkme. Manau, prieš pusmetį viešai pasakiau, kad jei jie ir toliau smogs gyvenamiesiems rajonams, būsime priversti sukurti saugumo zoną. Ir visai neseniai taip pasakiau, mes prie to perėjome.
Jie pirmieji mus išprovokavo Donbase, aštuonerius metus mus mulkino, apgaudinėjo, kad neva taikiai išspręs šį klausimą, ir privertė mus bandyti padėtį sureguliuoti ginkluotomis priemonėmis. Tada jie mus apgavo derybų proceso metu, manydami, kad nugalės Rusiją mūšio lauke, padarys jai strateginį pralaimėjimą. Tada mes juos perspėjome: nesikiškite į mūsų teritoriją, neapšaudykite Belgorodo ir kitų kaimyninių teritorijų, kitaip būsime priversti sukurti saugumo zoną.
Pažiūrėkite į visus savo Vakarų kolegų pranešimus. Niekas nekalba apie Belgorodo ir kitų kaimyninių teritorijų apšaudymą, jie kalba tik apie tai, kad Rusija atidaro naują frontą ir puola Charkovą. Nė žodžio. Kokia to priežastis? Juk jie tai padarė savo rankomis. Ką gi, tada skina savo kūrybos vaisius. Tas pats gali nutikti ir dėl tolimojo nuotolio tiksliųjų ginklų panaudojimo, apie kurį jūs klausėte.
Apskritai toks nuolatinis eskalavimas gali sukelti rimtų pasekmių. Jei tokios rimtos pasekmės atsiras Europoje, kaip elgsis Jungtinės Valstijos, turėdamos omenyje mūsų strateginį paritetą? Sunku pasakyti.
Ar jos nori pasaulinio konflikto? Man atrodo, kad jie norėjo derėtis strateginės ginkluotės srityje, tačiau nematome didelio noro tai daryti. Jie apie tai kalba, bet mes nematome didelio noro tai daryti. Pažiūrėsime, kas bus toliau.
Džiugina ir teikia viltį, kad lietuvių tautoje dar esama protaujančių žmonių, nesergančių karo šizofrenija, svetimų vėliavų ir pasturgalių bučiavimo sindromu. Vienas iš tokių yra prof.Povilas Gylys.
Vakar pasirodžiusi laida "ES - tautų bendrija ar imperija su metropolija ir kolonijomis?" teikia optimizmo: turime bent vieną protingą ir sąžiningą lietuvį politiką tarp karo kranklių, idiotų ir konformistų. Labai rekomenduoju.
Pasaulio ir Lietuvos aktualijas tiesioginėje Komentaras TV laidoje aptaria žurnalistė Giedrė Gorienė ir buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras prof. Povilas Gylys. Laidos temos: Rinkimai be pasirinkimo - Tauta pralaimėjo; Apie kitus rinkimus- į EP ir Seimą; Gruzijos/Sakartvelo Maidanas - mūsų dvaro kišimasis į suverenios, draugiškos šalies vidaus reiklus; Apie spalvotas revoliucijas ir užsienio agentų įstatymą (penktoji kolona Lietuvoje); Kur padės toksišką Gabrielių? ES - tautų bendrija ar imperija su metropolija ir kolonijomis? V. Zelenskis trauksis ar bus patrauktas? Apie gen. Zalužną ir Minske pasirodžiusį eksprezidentą V.Janukovičių. Ar Vengrija išeina iš NATO? Ar atstatydins Stoltenbergą? Tiesioginio karo tarp NATO ir RF- 1:4 (25%). Ką tai reiškia Lietuvai? Dvi dabar išryškėjusios didelės RF problemos- korupcija gynybos sektoriuje (E.Prigožinas buvo, rodos, teisus) ir imigrantai iš Vidurinės Azijos. Naujoji Kaledonija - prancūzų imperijos galas? Olimpiada pasaulinio karo metu- nonsensas.
Šiandien vengrų dienraštyje "Magyar Hirlap" pasirodė puikus Péter G. Fehér straipsnis "Trys Baltijos šalys nori kariauti, jos gali nušluoti save nuo žemėlapio. Estija, Lietuva ir Latvija nori, kad NATO dalyvautų kare Ukrainoje." Žemiau pateikiu šio straipsnio vertimą.
Nuotraukoje: Amerikiečių tankas Estijos ir Rusijos pasienyje. Baltijos šalys nuolat provokuoja Rusiją.
AFP PHOTO / RAIGO PAJULA / AFP
Jei įvykiai Ukrainoje nebūtų tokie tragiški, gal net nusišypsotume, kad trys Baltijos šalys - Estija, Lietuva ir Latvija - rengia karinę provokaciją prieš Rusiją. Šios „trys“ perspėjo Maskvą, kad yra pasirengusios dislokuoti karius Ukrainoje, „jei rusai padarys strateginį proveržį Rytų Ukrainoje, nes Vakarai tik padeda be ypatingo entuziazmo, todėl situacija gali smarkiai pablogėti“. Tokiu atveju Baltijos šalys ir Lenkija nelauks, kol į jų užnugarį bus dislokuotos Rusijos pajėgos", - sakoma bendrame Baltijos šalių pareiškime.
Šis grasinimas neatsitiktinai buvo išsakytas gegužės viduryje vykusioje 17-ojoje Lennarto Meri konferencijoje. 2006 m. miręs Lennartas Meri buvo kultinė Estijos nepriklausomybės judėjimo figūra, taip pat ėjęs respublikos prezidento pareigas po šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Politiko veterano gyvenimas buvo nelengvas - po 1940 m. sovietų invazijos į Baltijos šalis jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą, kur vyras, kalbėjęs ir mokėjęs penkias užsienio kalbas, 12 metų dirbo miško kirtėju.
Dabar esame istorijos sūkuryje, o jos nesuprasdami negalime įminti mįslės, kodėl regiono tautos jaučia neapykantą Rusijai. Nesigilindami į visus tamsius istorijos kampelius, pateikiame tik keletą kruvino XX a. nuotrupų.
Po Pirmojo pasaulinio karo Baltijos šalys atsiskyrė nuo Rusijos ir paskelbė nepriklausomybę. Tačiau tokia padėtis truko tik du dešimtmečius.
Pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo pakto slaptąją nuostatą Sovietų Sąjunga grasindama ar darydama spaudimą įpareigojo Baltijos šalis leisti jų teritorijoje dislokuoti sovietų kariuomenę. Tačiau net ir to nepakako Stalinui, kuris baiminosi, kad užpuolimo atveju šios trys šalys gali tapti placdarmu prieš jį, be to, tai kėlė rimtą grėsmę netoliese esančio Sankt Peterburgo saugumui. Todėl 1940 m. generalisimas įsiveržė į šias tris šalis. Nenorint girti Stalino įžvalgumo, reikia pažymėti, kad sovietų lyderio susirūpinimas nebuvo nepagrįstas, nes po vokiečių puolimo 1941 m. naciai greitai užėmė Baltijos regioną ir iš tiesų žygiavo į Sankt Peterburgą, tačiau jo taip ir nepavyko užimti.
Dabar pasiekėme bene jautriausią Baltijos šalių istorijos momentą. Užkariaujantys vokiečių kariai sulaukė didelės civilių gyventojų paramos prieš sovietų kariuomenę, ir ši parama nenutrūko per visą nacių okupacijos laikotarpį. Estijos miško brolių būriai ir partizanų grupės ginklu kovojo nacių okupantų pusėje. Vokiečių kariai ir estų partizanai kartu užėmė sostinę Taliną. Lietuvoje naciai buvo sutikti išskėstomis rankomis, panašiai buvo ir Latvijoje.
Kaip Latvijoje pasitiko atvykstančius nacistinės Vokietijos karius
Fanatiškas antirusiškumas, kuris jau tuo metu buvo paplitęs - sovietų valdžia masiškai deportavo vietinius gyventojus, o visi, kurie nesimpatizavo komunizmui, netrukus atsidūrė gulage - padeda paaiškinti Baltijos šalių gyventojų elgesį Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau tai nepateisina nei aktyvaus kolaboravimo su vokiečiais, nei sovietų vykdytų trėmimų.
1944 m. sovietų kariuomenės sugrįžimas į Baltijos šalis vėl sulaukė griežtų represijų, daugiausia dėl kolaboravimo su vokiečiais. Rusijos okupacija tęsėsi iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios.
Dabar šios trys šalys yra vienos karingiausių NATO ir ES valstybių. Ilgą laiką buvo tikimasi, kad karas Ukrainoje palauš Rusijos pajėgas, tačiau dabar tapo aišku, kad tai tėra pageidavimas.
Akivaizdu, kad šios trys valstybės kartu su Lenkija ir net vis karingiau nusiteikusia Prancūzija negalėtų ilgą laiką atremti masinio Rusijos puolimo. Remiantis „Global Firepower“ duomenimis, Rusija turi antrą pagal galingumą kariuomenę po Jungtinių Valstijų. Keletas skaičių: oro pajėgos - 4166 koviniai lėktuvai, sausumos pajėgos - 14882 įvairios kovinės transporto priemonės, karinis jūrų laivynas - 794 vienetai. Palyginimui: Prancūzija yra 11 vietoje, Lenkija - 21, Estija - 87, Lietuva - 88, Latvija - 99.
Taigi, nors Prancūzija yra branduolinė galybė, o Lenkija turi dideles sausumos pajėgas, jos ginkluotosios pajėgos, palyginti su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis, vis tiek yra nepakankamai reprezentatyvios. Tai nereiškia, kad „penketukas“ nepajėgus padaryti rimtos žalos Rusijai, tačiau trys mažesnės valstybės tokiame puolime atliktų visiškai nereikšmingą vaidmenį.
Akivaizdu, kad su tuo susiję asmenys tai žino. Bet kodėl jie kovoja? Atsakymą pateikia cituotas grasinantis pareiškimas, kuriame teigiama, kad šios trys šalys nelauks, kol Rusijos karinė sėkmė išplis, ir pačios dislokuos savo karius Ukrainoje. „Tai reikš, kad NATO taps karo dalimi“, - rašoma dokumente.
Tai reiškia, kad NATO kaip organizacija nedalyvaus kare. NATO yra gynybinis aljansas, įsipareigojęs ginti savo valstybes nares išorinio užpuolimo atveju. Vašingtono sutarties 5 straipsnis yra aiškus. Jei NATO valstybė narė užpuolama iš išorės, kitos valstybės narės turi tai laikyti veiksmu prieš savo teritoriją ir, remdamosi kolektyvinės gynybos principu, visos sąjungininkės turi skubėti į pagalbą nelaimės ištiktai šaliai.
Rusija nepuolė trijų Baltijos valstybių. O Ukraina nėra NATO narė, todėl jokia sąjungininkė neprivalo jos remti. Kad ir ką sakytų Vakarų karinio aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ar Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Rusija nevykdė agresijos prieš nė vieną NATO valstybę narę, todėl Vakarų gynybos sistemos aktyvinimas yra nepagrįstas.
Baltijos valstybės dabar provokuoja savo sąjungininkus. Nes jei trys Baltijos šalys eskaluos padėtį su Rusija „savo kompetencijos ribose“, NATO gali pradėti karą su Maskva, jai nepuolant.
Priešingai, kai kurios Vakarų gynybos sistemos šalys išprovokavo Rusiją. Baltijos šalys piktnaudžiauja savo naryste NATO, jos nori sukurti prievartos situaciją Vakarų karinei organizacijai. Dabar „trejetukas“ nori pasinaudoti Vakarų šalių „sukelta“ karo isterija.
Bet kas, jei dauguma NATO valstybių narių, pavyzdžiui, situacijoje, kai Baltųjų rūmų šeimininkas jau vadinamas Donaldu Trumpu, nuspręs, kad po tokios istorijos jos neprivalo padėti Baltijos šalims ir įsivelti į pasaulinį karą su Rusija. Trys Baltijos valstybės bus paliktos vienos, ir gali atsitikti tai, ko jos labiausiai bijo.
