Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės iniciatyva kompensuoti privatų žydų turtą, prarastą totalitarinių režimų valdymo metu, sulaukė rezervuotos Lietuvos visuomenės reakcijos. Paliesiu tris pasirodžiusius straipsnius: Česlovo Iškausko straipsnį „Žydų turto kompensavimas – vėl atveriama Pandoros skrynia“ (Tiesos.lt 2022 m. lapkričio 17 d.), dr.Edvardo Čiuldės straipsnį „Kur pasidės Lietuva be lietuvių?“ (Tiesos.lt 2022 lapkričio 17 d.) ir Dovilo Petkaus straipsni „Kompensacijos žydams: susitaikymo aktas ar mokestis „Holokausto industrijai“? (Laikmetis.lt 2022 lapkričio 21 d.)
Česlovas Iškauskas rašo: „Antai, pranešta, kad, valstybei baigiant mokėti žydams pinigus už XX a. nusavintą jų bendruomenių turtą, premjerė Ingrida Šimonytė siūlo skirti analogišką sumą kompensuoti nusavintam privačiam turtui. Tai būtų dviguba dovana kažkada dėl įvairių okupacijų savo nuosavybę praradusiems, po pasaulį pasklidusiems žydams ir jų palikuonims.
2011 metais priimtu įstatymu Lietuva yra įsipareigojusi per dešimtmetį išmokėti per 37 mln. eurų kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą žydų bendruomenių turtą. Išmokos kiek užsitęsė, ir dabar jos numatytos iki kitų metų liepos 1 d. Dabar naująją įstatymo redakciją Vyriausybė pildo nuostata, kad kompensacijos bus mokamos ir už „totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusių žydų tautybės asmenų, kurie neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisės į turtą, nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn, dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų“.
Kompensacijoms 37 mln. eurų suma pasiūlyta „atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes“. Šią kompensaciją rengiamasi pradėti mokėti 2024 metų liepą ir baigti mokėti 2030 metų liepą.“
Autoriaus nuomone, šios naujos kompensacijos „yra naujas žibalo pliūpsnis į seniai rusenančią ugnį. Premjerė pripažįsta, kad tai simbolinis žingsnis, nes neįmanoma nustatyti visų privačių turto vertės ir savininkų, jį praradusių XX amžiuje. Kaip žinome, lygiavos principas yra socialistinis būdas lengviausiai išspręsti problemą. Kur garantijos, kad ši radikalių žydų veikėjų ir organizacijų vis pakurstoma ugnis po šios dovanėlės staiga išblės?
Iškauskas pažymi: „Lietuva ne tokia turtinga šalis, kad kaip Vokietija, Austrija ar netgi Čekija švaistytųsi įvairiomis „geros valios“ kompensacijomis. Ypač dabar, kai ją smaugia geopolitinė įtampa ir ekonominė krizė.“
Dr,Edvardas Čiuldė savo straipsnyje „Kur pasidės Lietuva be lietuvių? Pažymi, „kad šiandien politinę dienotvarkę Lietuvoje formuojančios pajėgos ir politiniame lauke dominuojančios įtakos grupės jau nebesislapstydamos forsuoja Lietuvos be lietuvių viziją, bandant įtikinti Lietuvos gyventojus, kad tai ir yra svarbiausioji šalies pažangos gairė“.
Autorius rašo:
„Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos ko greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai konstituciniai prietarai, pasimirštų lietuvių kalba.
Ar sakote, kad autorius ir pradžių skrupulingai laikęsis loginės dėlionės plano, galiausiai peršoka į visai kitą plotmę, iš nežinia kur atitempdamas fantasmagorinę prielaidą?
Tačiau, kaip atrodo, skaitytojau, tau pačiam – loginės dėlionės ar fantasmagorijos žanrui priklauso pastarųjų dienų I.Šimonytės pasiūlymas, kad išmokėjus žydams kompensacijas už visuomeninius pastatus, jau pats laikas būtų pradėti mokėtis žydams, ne Lietuvos piliečiams, kompensacijas už prarastą privatų turtą? Jeigu neklystų toks turtas andai sudarė ne mažiau pusės miestelių ir miestų materialinių išteklių?..
Nusiteikimas išmokėti žydams, ne Lietuvos piliečiams, kompensacijas už prarastą privatų turtą yra laba taurus užmanymas, tačiau aš turiu dar labiau taurų pasiūlymą, kad reikėtų visą Lietuvą atiduoti natūra žydams, ne Lietuvos piliečiams, tokiu būdu užtikrinant pažangizmo sąmonės galutinės pergalės triumfą!“
Mano paryškinta citatos dalyje išsakyta Dr.E.Čiuldės mintis, manau, yra visai reali, turi tvirtas materialias prielaidas. Jos, beje, lemia ir premjerės I.Šimonytės ir VU rektoriaus R.Petrausko antilietuvišką poziciją, apie ką straipsnyje kalba autorius.
Dovilas Petkus, kalba apie premjerės Ingridos Šimonytės skylėtą praskolintos Lietuvos biudžetą, kuriame nepakanka lėšų gyvybinių ūkio ir visuomenės gyvenimo sričių finansavimui, bet „visoje šioje atmosferoje premjerę Ingridą Šimonytę aplankiusią išganingą mintį – skirti dar 37 mln. eurų žydams, nukentėjusiems per Antrąjį pasaulinį karą“.
Autoriaus nuomone, „nepaisant prezidento A. Brazausko apgailestavimų ir kompensacijų, kurias tuometis premjeras A. Kubilius įvardino „pavyzdžiu kitoms šalims“, geresnio įvaizdžio pasaulyje ir darnesnių santykių su žydų bendruomenės lyderiais pasiekti nepavyko“, o „gavę lėšų žydų bendruomenės lyderiai nusprendė nesantaiką tarp žydų ir lietuvių gilinti dar labiau. Tokia taktika turi savo logiką. Viena ranką diskredituojant Lietuvos istoriją, įkalant lietuviams menkavertiškumo kompleksą, o kita lyg pasiūlant išeitį – finansinę indulgenciją įvaizdžio problemoms išspręsti. Toks skaudžių praeities įvykių išnaudojimas, siekiant finansinės naudos turi savo pavadinimą – „Holokausto industrija““.
Autorius reziumuoja: „Tad tokios kompensacijos išties yra išbandymas Seimui ir valstybei. Išbandymas, parodysiantys ar vieni piliečiai yra lygesni už kitus. Finansuosime šį antisemitų kūrimo šou toliau ir susimokėsime dar daugiau, ar visgi pasakysime, kad iš savo pusės atlikome viską, todėl, ačiū, pakaks“.
Mano cituoti autoriai I.Šimonytės iniciatyvoje mato šias grėsmes Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai valstybei:
Šimonytės inicijuojamas privataus žydų turto, nusavinto Lietuvos hitlerinės ir sovietinės okupacijos metais, nesibaigs niekada, kol galiausiai Lietuvos valstybė, dėl nepakeliamos finansinės naštos žlugs ir, galimai, bus kolonizuota žydų tautos, priverstos išsikraustyti iš istorinės teritorijos dėl klimato kaitos ir šią valstybę supančių arabų spaudimo. Nesibaigiantis turto gražinimas įvardijama, kaip „holokausto industrija“, kuri, tenka apgailestauti, neprisideda prie gerų santykių tarp žydų ir lietuvių.
Šio straipsnio tęsinyje aš apsistosiu detaliau prie grėsmių, kylančių iš Ingridos Šimonytės iniciatyvos.
BNS nuotrauka.
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą