Vinco Kudirkos paminklas yra vienas iš svarbiausių Lietuvos simbolių. Mane Vinco Kudirkos vardas lydi nuo pat vaikystės, nes šeštajame dešimtmetyje mano tėvas dr. Juozas Lebionka, tuometinis MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis sekretorius, rinko medžiagą ir rašė disertaciją, skirtą Lietuvos himno autoriaus kūrybai.
Skaudu buvo stebėti, kai kiekvieną savaitę prie šio Lietuvos simbolio renkasi migrantai iš kaimyninės šalies, čia kelia ermiderį, reikalauja pokyčių savo valstybėje. Tai nepagarba Lietuvai.
Vakar vyko eilinis toks šabašas, kurio dalyviai reikalavo paleisti politinius kalinius Baltarusijoje. LRT reportažo FB komentatoriai praktiškai vieningai pažymėjo, kad tokius protestus ši publika turi rengti Minske, bet ne Vilniuje.
Juokingai atrodė po aikštę besiskeričiojantis S.Tichanovskis, o dar juokingiau LNK žurnalistų paklausti prieglobstį Lietuvoje gavę mitingo dalyviai. Nei vienas iš jų nesugebėjo komunikuoti lietuvių kalba, nors nuo trijų iki dešimties metų jie valgo lietuvišką duonelę ir, atrodo, net nesiruošia vykti namolio, ten rengti protestų.
Ryškiausias nedėkingumo Lietuvai pavyzdys - "prezidentė" Svetlana Tichanovskaja, gaunanti iš mūsų biudžeto kas mėnesį po 35000 eurų ir ignoruojanti lietuvių kalbą.
Dabar atsirado dar būrelis JAV pasiuntinio atvežtų profesionalių "revoliucionierių" - Lietuvos biudžeto siurbėlių.
Stebiuosi Lietuvos piliečių kantrybe. Nemanau, kad atsirastų pasaulyje analogų, kurie pakęstų, kad kažkokie atėjūnai vogtų jų valstybės herbą, savintųsi istoriją, reikštų teritorines pretenzijas, žemintų juos.
Ar ne laikas svetelius pakviesti išėjimo link?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą