Kiekvieną dieną girdžiu reklaminius šūksnius: „Padėkime broliams ukrainiečiams!“
Ne karo pabėgėliams, o „broliams“! Kaip komunistų lozunge: „Žmogus žmogui draugas, bičiulis, brolis“. O ar tikrai tie bėgantys iš Ukrainos mums yra broliai? O kas tuomet greta mūsų gyvenantys lietuviai? Pusbroliai? Panašu, kad būtent taip.
Giliai sujaudino Vaido Žemaičio video siužetas „Ar Lietuvai reikalingi savi vaikai?“
Štai trijų vaikų motina lietuvė iš Kauno, 6 metus stovinti eilėje gauti socialinį būstą, visus gamtinius reikalus kartu su mažyliais atliekanti lauke. Ji televizijos auksaburniams, panašu, jau nei brolis, nei sesuo. Kokį sužvėrėjimo, o gal išprotėjimo, laipsnį reikia pasiekti, kad taip nemėgti greta esančių savo tautiečių?
Visai kita istorija Vilniuje, Minties gatvėje, kur vyksta „pabėgėlių“ registracija. Kaimynė Liucija, prieš kelias savaites ten pamačiusi spiečių prabangių visureigių su Ukrainos numeriais, būrį pusamžių, gerai įmitusių vyrų, klausė: -Tai čia tie karo pabėgėliai iš Ukrainos? O kodėl jie negina savo Tėvynės?
Po kelių dienų Antakalnio gatvėje, netoli miesto ligoninės, ir man teko pamatyti naujutėlį Honda liuks klasės automobilį su Ukrainos numeriais, du jaunus vyrus jame.
Vakar Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje pateiktas įstatymo projektas, pagal kurį karo padėties metu neteisėtai išvykusiam iš Ukrainos asmeniui gresia iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Tai kaip čia dabar? Lietuva priima ir apmoka poilsį dezertyrams, kurie pasienyje davė kyšį ir atsigrūdo į Lietuvą su žmonomis, vaikais ir šunyčiais, pilnomis kišenėmis dolerių, o dabar sėdi mums ant sprando? Tai čia ir yra tie mūsų tikrieji „broliai“?
O gal mūsų "broliai" yra sadistai ukrainiečiai, kankinę karo belaisvius? Kas žino, ar tarp į Lietuvą atbėgusių "brolių" nėra tų, kurie degino gyvus žmones Odesoje 2014 metais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą