Keista, bet vis dar nedaugeliui žinoma, kad Imanuelis Kantas, 1724-1804 (vokiečiai įprato jį rašyti Immanuel Kant) - lietuvis... 
Kadangi iš tų nežiniukų vis susilaukiu priekaištų, kam apie tai rašau ir net kaip DRĮSTU apie tai rašyti, tai kartoju, aiškinu, rodau dar ir dar kartą:
Kanto seneliai buvo lietuviai iš Priekulės šalia Klaipėdos. Senelio pavardė - Kantvainis... (!!!)
Kantas gerai mokėjo lietuviškai, vaikas būdamas mokėsi mokykloje, kur dėstyta lietuvių kalba (!!!), žr. https://lietuvai.lt/wiki/Imanuelis_Kantas ,
rašė savo giminėms laiškus lietuvių kalba (šie laiškai yra išlikę !!!),
puikiai išmanė lietuvių kalbą, ja didžiavosi ir žavėjosi, kaip matyti iš jo laiškų, raštų, pastabų bei įrašų dienoraščiuose (!!!).
Todrin SAKIAU, SAKAU ir SAKYSIU, nepailsdama kartosiu:
!!! VISIEMS LIETUVIAMS JAU NUO MAŽENS reikėtų kone mintinai mokėti mūsų šviesuolio, Imanuelio Kanto, „Prierašą draugui“, žr. https://lietuvai.lt/wiki/Kanto_prakalba_Milkaus_%C5%BEodyne !!!
Neprošal būtų susipažinti ir su Berlyno profesoriaus Danieliaus Jenišo (vok. Daniel Jenisch, 1762-1804), žr. https://lietuvai.lt/.../Jeni%C5%A1o_prakalba_Milkaus_%C5...
bei Prūsijos karaliaus patarėjo Kristupo Frydricho Heilsbergo (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726 ar 1727-1804), žr. https://lietuvai.lt/.../Heilsbergo_prakalba_Milkaus_%C5...
prakalbomis
KRISTIJONO MILKAUS (Christian Gottlieb Mielcke, 1733-1807), žr. https://lietuvai.lt/wiki/Kristijonas_Gotlybas_Milkus
sudarytam LIETUVIŲ KALBOS ŽINYNUI, žr. https://lietuvai.lt/wiki/Sritis:Milkaus_%C5%BEodynas... .
Skambius, širdį virpinančius jų atsiliepimus apie prokalbės sodrį, skambumą bei stiprybę išsaugojusią lietuvių kalbą, apie neeilinę, pamatinę, pagarbos, žmogiškumo ir gamtomylos persmelktą lietuvių kultūrą, taurų lietuvio būdą ir ypač orumą - dalykus, kurių tautos savimonei jau seniai, o dabar labiausiai trūksta.
Kaip Prūsija - anaiptol ne Vokietija, o tik vokiečių užkariautos senųjų prūsų, tikrų mūsų brolių, žemės, taip ir Imanuelis Kantas anaiptol ne vokietis, o tik vokiečių nutautintas lietuvis!
Taigi, tas garsusis mūsų tautietis - pasaulinio masto mąstytojas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, gimė Karaliaučiaus amatininko lietuvio šeimoje...
Jį darbuotis kvietė daugelis žymių Vokietijos universitetų, bet savo gyvenimą šis kilnus ir taurus vyras tvirtai susiejo su Karaliaučiumi bei jo universitetu.
Kantas mėgo būti tikslus, tvarkingas ir sėslus – beveik niekada iš Karaliaučiaus taip ir neišvyko.
Išminčius palaidotas pačiame Karaliaučiaus senamiesčio vidury – prie katedros...
TOKIUS DALYKUS žinoti - būtina. O pagyros, kad jų nežinai ir net žinoti nenori, liudija paprasčiausią SAVIGARBOS nebuvimą.
PABAIGAI:
Dabar jau susigriebta dejuoti: oi nykstam, oi žūstam, oi dūstam!..
Į tas dejones tegaliu atsakyti:
~ PRATINKIMĖS ŽINOTI, savo pačų didybę, tautos didžiuosius pažinti ir iš jų mokytis! Juk mokytis niekada ne vėlu.
~ LIAUKIMĖS ŽIOPSOTI per kaimynų (kitų tautų bei valstybių) tvoras, kas, ką ir po kam ten dirbalioja ar kaip kitaip kvailioja, atidžiau dairykimės apie save bei savyje - ir pamatysime tai, ko guodžiamės nematą nė su žiūronais.
~ TEISINGAI ATSIRINKIM, ką esam nusistatę labiau vertinti, su kuo save tapatinam - kaip toj sakmėj apie bitę ir šūdvabalį 
~ Kas beatsitiktų, MINTIMIS ir DARBAIS vis grįžkim prie LIETOS, LIETUVOS ir LIETUVIŠKUMO galių, iš jų semkimės atsapros ir stirpybės, kaip kad TAUTOS GIESMĖJE trumpai ir aiškiai nurodyta.
Manot, joje tie žodžiai šiaip sau, dėl gražumo auksu spindi?
Manot, toks galvočius kaip Kantvainis-Kantas vien iš dyko buvimo bylojo tai, ką bylojo?
Tiesiog vieną gražią dieną susikaupkim ir kiekvienas savo širdyje nutarkim, pasak Maironio, užtraukti kitą giesmę, mąstyt kitas dūmas - ir pasaulis, jau nekalbant apie kiekvienoje mūsų ląstelėje glūdinčią protėvių taurią bei kilnią savystę, atsivers visai kita - gražia ir švytinčia briauna.
Kiekvieno iš mūsų valia rinktis - ar lieti vandenį ant visokių ,,jevrovilenčiznų" malūno, ar vis dėlto nusipurtyt jau kelis amžius jų kemšamus brukalus ir pasijust vertam savo protėvių.
MĄSTYKIM DERAMAI ir visa klostysis DARNIAI. Gerbkime save - tuomet ir kiti mus gerbs.
Et, vis dėlto kaip apmaudu, kad taip mažai kuris iš lietuviais save vadinančių tuos, regis, tokius paprastus dalykus iš tikro suvokia!
O toji mūsų visuomenės dalis (švietimas, žiniasklaida, visuomeniniai sambūriai), kuri turėtų tą suvokimą ugdyti, skleisti, stiprinti - lyg apduota, lyg apkerėta, tuo nėmaž nesirūpina...
Nei iškiliojo mąstytojo, nei kitų savo tautos didžiūnų pagerbti nerandame nei laiko, nei reikalo. Deja. Vien kuičiamės vidutinybių ir išverstakailių primestame menkystų būvyje - be savigarbos, be savimonės ir be gilesnės atminties, be sveikaprotės nuovokos...
GIRDĖJOTE LIETUVIŠKĄ ŽODĮ... 
DAUGIAU VISOKIŲ puikių ŽOSMIŲ ir SĄVOKŲ prašom žiūrėti puslapyje Išgirskime lietuvišką ŽODĮ
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą