Tai, ką D. Trumpas daro atėjęs į valdžią Jungtinėse Valstijose, kelia baimę. Jis sparčiai ir negrįžtamai keičia visos pasaulio tvarkos struktūrą. Jei per pirmąją prezidentavimo kadenciją D. Trumpas užsiminė apie būtinas reformas, tai ketveri metai valdžioje ir dar ketveri metai radikalioje opozicijoje pavertė jį įsitikinusiu gana konkrečios ideologijos nešėju. Ir šią ideologiją D. Trumpas, kaip matyti iš jo pirmųjų dviejų savaičių Baltuosiuose rūmuose, ketina įgyvendinti visomis priemonėmis.
Kokia tai ideologija?
Pirmiausia turėtume fiksuoti pagrindinį ir lemiamą jo bruožą: D. Trumpas yra įsitikinęs ir nuoseklus globalizmo ir liberalizmo priešininkas visais lygmenimis, visose srityse ir visomis prasmėmis.
D. Trumpas yra globalizmo priešininkas, nes atmeta bet kokias viršvalstybines institucijas (JT, PSO, ES ir pan.) ir, kaip ir klasikiniai realistai, tiki, kad aukščiausia valdžia yra suvereni nacionalinė valstybė, virš kurios nėra nieko. Tokia yra jo tezės Make America Great Again (arba MAGA) prasmė. Anot jo, JAV pirmiausia yra didžioji galia, kuri pasaulio politikoje turėtų elgtis kaip visavertis subjektas, suinteresuotas tik ir išimtinai siekti savo tikslų, ginti savo vertybes ir interesus. D. Trumpas ir jo ideologija atmeta bet kokias internacionalizmo užuomazgas, bet kokią retoriką apie „visuotines vertybes“, „pasaulinę demokratiją“, „žmogaus teises“ ir pan. Absoliutus imperatyvas yra tik Amerika ir jos gerovė. Tie, kurie pritaria šiam projektui, yra draugai arba sąjungininkai; tie, kurie jam priešinasi, yra priešai. JAV neturi jokios kitos darbotvarkės, išskyrus savo klestėjimą, ir jokia valdžia neturi teisės diktuoti amerikiečiams, ką, kaip ir kada daryti, kaip elgtis, kuo tikėti ir ką garbinti.
Globalizmas remiasi visiškai priešinga logika: pagal ją JAV vaidmuo - būti liberaliosios demokratijos forpostu, gynėja ir rėmėja, tarnauti viršvalstybiniams interesams ir ultraliberaliajai ideologijai, įveikiant savo pačios interesus ir net atgailaujant, kad jų apskritai turi. Globalistai mąsto žmonijos terminais, Trumpas - Amerikos terminais. Tai atspindi esminius tarptautinių santykių teorijos prieštaravimus tarp realistų (pats Trumpas) ir liberalų (Bidenas, taip pat Obama, Clinton ir net respublikonas Bushas jaunesnysis).
Toliau. D. Trumpas radikaliai atmeta liberalizmą kaip genderizmo, progresyvizmo, hiperindividualizmo ir postmodernizmo ideologiją. Šiuo lygmeniu jis yra klasikinis konservatorius, aršus tradicinių vertybių gynėjas: dviejų Dievo duotų ir natūralių lyčių (vyro ir moters), sveikos šeimos, religijos, disciplinos, tikėjimo savimi, optimizmo ir reliatyvizmo atmetimo, iškrypimų įteisinimo ir priverstinės atgailos - už tai, kad esi vyras, baltasis, krikščionis, patriotas ir t. t. - gynėjas. D. Trumpas griežtai pasisako prieš panaikinimo kultūrą, liberalią cenzūrą ir visų kolektyvinės tapatybės formų panaikinimą.
Kita vertus, liberalizmas visa tai pavertė savotišku kultu, sektantišku tikėjimu, pagal kurį bet kokia užuomina apie LGBT ar transseksualų kritiką iš karto laikoma fašizmu ir pritraukia represines liberalų priemones.
Taigi D. Trumpo ideologija visiškai ir iš esmės prieštarauja geopolitiniam ir požiūrių vektoriui, kuris JAV dominavo nuo 1980-ųjų. Šis vektorius rėmėsi liberaliuoju progresyvizmu, kuris reikalavo, kad individas vis labiau išsilaisvintų nuo visų socialinių ryšių ir įsipareigojimų, įskaitant visišką jų nutraukimą ne tik su lytimi, bet ir su pačia žmogaus prigimtimi (iš čia kyborgo tema ir posthumanizmas). Pasaulio politikoje tai reiškė laipsnišką perėjimą nuo nacionalinių valstybių prie vieningo pasaulio, vadovaujamo pasaulinės vyriausybės, kartu panaikinant suverenitetus (pagal šiuolaikinės Europos Sąjungos modelį).
D. Trumpas griežtai atmetė ir liberalią ideologiją, ir globalizmo geopolitiką. Ne tik atmetė, bet ir su įnirtinga energija ėmėsi pertvarkyti pasaulio tikrovę, per dvi savaites buvimo Baltuosiuose rūmuose kardinaliai pakeisdamas beveik viską.
Kokį pasaulį D. Trumpas atmetė ir dabar sparčiai griauna, daugiau ar mažiau aišku. Tai pasaulis, kurį sumanė ir pradėjo kurti globalistai. Pagrindiniai jo parametrai aiškūs, jo metodai taip pat aiškūs, ir nesunku įsivaizduoti, prie ko jis logiškai galėtų privesti. Tačiau šį vektorių nutraukė Trumpas. Ir čia jau galima sakyti, kad jo poelgiai yra negrįžtami.
Dabar pabandykime suprasti, kokį pasaulį D. Trumpas pradėjo kurti vietoj sugriauto.
Norėtųsi jį apibūdinti kaip daugiapoliariškumą, kaip žmoniją, susidedančią iš civilizacijų, kur nebėra vienos dominuojančios jėgos - nei ideologinės, nei geopolitinės, vienpoliškumas panaikintas, o visos tautos ir kultūros, nusimetusios globalizmo jungą, pagaliau gali atsikvėpti ir pradėti savo pačių suverenios civilizacijos kūrimo procesą. Būtų viliojanti mintis apibūdinti ją kaip daugiapoliškumą, kaip žmoniją, susidedančią iš civilizacijų, kai nebėra vienos dominuojančios ideologinės ar geopolitinės jėgos, kai panaikintas vienpoliškumas ir visos tautos bei kultūros, nusimetusios globalizmo jungą, pagaliau gali atsikvėpti ir pradėti savo suverenios civilizacijos kūrimo procesą.
Mes patys ir kitos didžiosios civilizacijos: Kinija, Indija, islamo pasaulis, Afrika ir Lotynų Amerika, aiškiai norime matyti ir kurti tokią pasaulio tvarką. Iš tikrųjų todėl jos ir susivienijo į BRICS sandraugą. Galbūt, objektyviai vertinant, D. Trumpo reformos prie to ir prives, tačiau jis pats aiškiai mato dalykus kitu kampu. Vargu ar jis pasirengęs tiesiogiai ir sąmoningai pripažinti daugiapoliškumą, nors kai kurie jo šalininkai, ypač Markas Rubio, jau atvirai pripažįsta daugiapoliškumą kaip objektyviai egzistuojančią tikrovę. Tai, žinoma, tiktų visiems, tačiau vargu ar Trumpas asmeniškai tam yra pasirengęs. Jis pats naująją pasaulio tvarką veikiau suvokia kaip galutinį lūžį tiek su Jaltos sistema, tiek su vienpolės globalizacijos momentu. Todėl jis ėmėsi griauti visas tarptautines institucijas, kurios yra ankstesnių 80 metų simboliai: tiek JT, tiek tokias globalistines struktūras kaip PSO, USAID ir net NATO.
D. Trumpas mato JAV kaip naują imperiją, o save - kaip Augustą, kuris pagaliau panaikino žlugusią respubliką. Iš čia jo pretenzijos į Grenlandiją, Kanadą, Panamos kanalą ir net Meksiką. Jungtinės Valstijos jo akyse yra didžioji galybė, visos žmonijos svajonės įsikūnijimas, tačiau susitelkusi į save ir šviečianti ant kalvos kaip patrauklus idealas. Visos tautos ja žavisi ir jos bijo. Niekas nedrįsta jai mesti iššūkio, tačiau ji niekam nėra skolinga. Ji yra ne visuotinė donorė, o pasaulinio masto veikėja. JAV nėra žmonijos pakaitalas, o tik atstovauja jos geriausiai išrinktajai daliai - efektyviausiai, sėkmingiausiai, turtingiausiai, laisviausiai ir klestinčiausiai planetos visuomenei. O kad tai pasiektume, reikia stengtis. Iš čia ir D. Trumpo neapykanta nelegaliems imigrantams. JAV nėra praeinamasis kiemas tinginiams ir nekvalifikuotiems juodaodžiams, kurie sėdi ant subsidijų ir niekina tradicines vertybes. Būti amerikiečiu yra privilegija ir pasirinkimo ženklas. Visi kiti gali žavėtis arba keikti JAV iš nemažo atstumo. Tai neturi jokios reikšmės. Tačiau meskite iššūkį šiam kolosui, ir visa Amerikos karo mašinos galia sugrius ant jų galvų.
Trampui prasminga ne Vakarų hegemonija, o tiesioginė JAV nacionalinė hegemonija. Tai nėra daugiapoliariškumo pripažinimas - tai vienapolio pasaulio projektas, grindžiamas iš esmės skirtingomis prielaidomis nei liberalų ir globalistų.
Taip D. Trumpas mato ateitį ir, remdamasis šia paradigma, kuria savo politiką dabartyje.
Pačiose JAV tai reiškia globalistinio liberaliojo elito išardymą, tikriausiai su jų brutaliu valymu. Pats D. Trumpas tapo persekiojimo, patyčių ir net bandymų nužudyti taikiniu. Jis puikiai supranta, kad jo reformų mastas nepaliks jam jokių šansų, jei jis suklups ir perduos iniciatyvą savo priešams. Todėl jis smogs pirmas ir, jei reikės, sistemingai naikins savo priešus šalies viduje. Jis jau pradėjo tai daryti. Ir jis nesustos. D. Trumpo jausmai Europai tikriausiai apskritai yra labai neigiami. Ilonas Muskas, artimiausias D. Trumpo bendražygis, neseniai paskelbė tezę „Padarykime Europą vėl didžią“, reiškiančią euroglobalistinio elito nuvertimą ir dešiniųjų populistų, kaip Amerikoje, t. y. eurotrampistų, atėjimą į valdžią. Tačiau vargu ar Trampas rimtai tiki didžiąja Europa. Ji būtų konkurentė pačioms JAV. Be to, kol ES yra valdžioje, tol valdžioje yra tie, kurie yra neatsiejama vieningo globalistinio liberalaus tinklo, kurį D. Trumpas pradėjo išrauti savo šalyje, dalis. ES yra JAV ideologinis priešas ir geopolitinis konkurentas. Ji gali bandyti tapti didžiąja galia, bet tai tik jos pačios reikalas. D. Trumpui rūpi Amerika, o ne jos konkurentų gerovė. Jis mieliau suskaldys Europą, grąžindamas ją į nacionalinių valstybių sistemą, nei stiprins jos vienybę. Tai kelia dilemą eurotrumpistams. Viena vertus, jie yra euroglobalistinio elito priešininkai, kita vertus, jie yra Europos patriotai ir norėtų matyti Europą suverenią ir didžią. Būti kaip Trumpo Amerika nereiškia būti paklusniu Trumpo Amerikos įrankiu. Pamoka nėra tokia: vardan visiško ideologinio ir geopolitinio Europos suverenumo turime išmesti euroglobalistinius liberalus. Bet kadangi taip yra, stipriai Europai reikia atsvaros naujajai Amerikos hegemonijai. Būtent tai ir yra D. Trumpo pažado esmė: būkite suverenūs! Tai yra JAV įstatymas, tačiau tam, kad jis taptų Europos įstatymu, reikia ne tik aklai sekti Amerika, bet ir remtis savo jėgomis.Arba dėl kitų sudėtingų aljansų ir koalicijų. Tai reiškia, kad eurotrampizmas kada nors natūraliai atras daugiapolį pasaulį. Jame yra Amerikos hegemonas, bet yra vietos ir kitiems suvereniems subjektams. Trampas nori suvereniteto sau. Tačiau jis rodo pavyzdį kitiems: atmeskite globalistinių liberalų jungą ir būkite kaip mes. Todėl ir pereinama nuo MAGA prie MEGA.
Kaip Rusija reaguos į D. Trumpą? Vėlgi, pripažindami Trumpo teisingumą ir pagrįstumą, kai jis priešinasi globalizmui - pagrindiniam Rusijos priešui - negalime kalbėti apie jokias nuolaidas suverenitetui. Mūsų šalis apgynė savo suverenitetą visų kolektyvinių Vakarų spaudimo akivaizdoje (kai jie dar buvo vieningi ir visiškai kontroliuojami globalistų), o po Vakarų skilimo ji dar labiau jo laikysis. Bet tai daro ir Trumpas. Jo imperija - jam, mūsų - mums. Jos gali susidurti, bet visiškai naujame kontekste, didžiųjų galių pasaulyje. Kitoje globalizmo pusėje.
Galingiausias smūgis valdant Trumpui yra Kinija. Kinija dar visai neseniai sumaniai laviravo tarp globalizmo ir suverenumo, stengdamasi vienu metu pasinaudoti dviem strategijomis: maksimaliai padidinti savo dalyvavimą pasaulio ekonomikoje ir sustiprinti Kinijos, kaip didžiosios galios, savarankiškumą ir nepriklausomybę. Sunku pasakyti, kokiu mastu Kinijos didybė priklausė nuo globalizacijos. Tačiau tai netrukus suprasime, nes D. Trumpas ketina nutraukti visas galimybes Kinijai tęsti ankstesnį kursą.
D. Trumpas laiko Kiniją pagrindine Amerikos hegemonijos konkurente ir jau pradėjo naują ekonominio ir prekybos karo raundą, kuris, tiesa, buvo būdingas ir J. Bideno administracijai, tačiau ne tokio intensyvumo. D. Trumpas stengsis iki nulio sumažinti tą pelno dalį, kurią Kinija iš JAV ir JAV sąskaita išgauna kituose pasaulio regionuose. Kinija, be abejo, išliks suvereni, taigi ir toliau bus didžioji galia, tačiau tik daug sudėtingesnėmis sąlygomis, kai bus tiesiogiai priešinamasi Valstijoms. Akivaizdu, kad Rusija D. Trumpui nekelia didelės grėsmės, tačiau Kinija kelia. Todėl tikėtina, kad JAV užsienio politikos svorio centras nuo Rusijos persikels į Kiniją.
Antroji po Kinijos probleminė sritis D. Trumpui bus Artimieji Rytai. Priešingai nei dauguma Amerikos realistų (J. Mearsheimeris, J. Sachsas), šioje srityje jis laikosi griežtai proizraelietiškos orientacijos. Jo nuomone, Izraelis yra miniatiūrinės Jungtinės Valstijos, o kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikas B. Netanyahu yra paties imperatoriaus D. Trumpo alter ego. O štai jo priešai yra Iranas, šiitų pasaulis ir pasipriešinimas, t. y. antiizraelietiška islamo tautų koalicija ir patys palestiniečiai. Sunku pasakyti, kiek toli D. Trumpas nueis savo Artimųjų Rytų politikoje, tačiau jam, kaip naujajam Augustui, Izraelis yra tiesioginė kolonija, be to, išrinktoji ir šventoji. Izraelio priešai yra jo priešai. Todėl akivaizdu, kad idėja, jog Iranas taptų didžiąja galia arba islamo umma susivienytų į vieną politinį-religinį darinį, Trumpui nepatinka. Pirmosios kadencijos metu jis paprastai reiškė aštrias antiislamiškas nuotaikas, vėliau retoriką sušvelnino. Tačiau bet kuriuo atveju pati islamo poliaus ir islamo atgimimo idėja jam neabejotinai yra atgrasi. Padaryti islamą vėl didį“ nėra jo planuose, tačiau tai gali būti pačių musulmonų planuose. Jei visi aplinkui ketina tapti didžiais, kodėl musulmonai negalėtų eiti tuo pačiu keliu?
Nors Rusija D. Trumpui kelia antraeilį susirūpinimą, o Kinija, priešingai, yra rimčiausia jo priešininkė ir konkurentė, D. Trumpas Indiją, kuri savo ruožtu aiškiai pasuko didžiosios galios keliu, laiko sąjungininke ir drauge. Svarbų vaidmenį čia vaidina, viena vertus, regioninė konkurencija su Kinija ir, kita vertus, įtampa su islamu. Modi Trumpas mato tai, ką supranta: dešiniąją politiką, suverenumą, tradicines vertybes. Taigi „Make India Great Again“ (MIGA) D. Trumpui visiškai priimtina.
Lotynų Amerika apskritai erzina Trumpą jau vien savo egzistavimu: per pietinę sieną plūsta pabėgėliai, iš ten skverbiasi narkotikų karteliai ir nusikalstamos gaujos, o vandenyno bangos iš Lotynų Amerikos griauna amerikiečių WASP tapatybę. Štai kodėl Trumpas stato savo sieną. Už jos prasideda chaoso, nusikalstamumo, promiskuiteto ir atsilikimo teritorija. Vargu ar čia norima „didybės“.
Tačiau Lotynų Amerika ir jos tautos gali turėti savų minčių šiuo klausimu. Globalistų nuvertimas JAV savaime atveria naujas galimybes Lotynų Amerikai. Jei visi kiti tampa didūs, kodėl Lotynų šalys ir tautos negalėtų eiti tuo pačiu keliu? Net jei Trumpas to nenori, tai principo reikalas. Ir, žinoma, ne šiandien ir ne rytoj atsiras jėgų, kurios skelbs: „Padarykime Lotynų Ameriką vėl didžią!“.
Ir galiausiai Afrika. Ten integracijos laipsnis daug silpnesnis. Tačiau Trumpas jau aiškiai išdėstė savo prioritetus. Jis griežtai pasmerkė Pietų Afrikos vietinių afrikiečių sklypų atėmimo iš baltųjų žemvaldžių praktiką ir pagrasino imtis griežtų priemonių. Mažai tikėtina, kad panafrikietiška idėja vėl padaryti Afriką didžią ir kartą ir visiems laikams užbaigti gėdingą kolonijinę praeitį sulauks jo palankumo, tačiau tai nereiškia, kad tai sustabdys pačius afrikiečius.
Pasirodo, kad naujoji postliberali pasaulio tvarka, kurią pradėjo kurti D. Trumpas, objektyviai sutampa su daugiapoliškumu. Skelbdamas didžiosios galios kūrimo kursą, D. Trumpas nesąmoningai atvėrė kelią kitoms didžiosioms galioms - ir toms, kurios jau yra didžiosios galios (Rusija, Kinija, Indija), ir toms, kurios dar tik pradeda eiti šiuo keliu. Europa gali rimtai siekti tapti didžiąja galia, taip pat islamo pasaulis, Lotynų Amerika ir net Afrika. Galbūt iki to dar toli, tačiau pačios postglobalinės geopolitikos sąlygos verčia visus kitus to siekti. Nori to ar nenori, D. Trumpas pradeda didžiųjų galių erą ir taip objektyviai prisideda prie ankstyvo daugiapolio pasaulio sukūrimo, nors jis pats gali nežiūrėti toliau nei į naują Amerikos hegemonijos formą ir atnaujintą, šį kartą grynai imperinę vienpoliškumo versiją.
Taip, BRICS jį erzina, ir jis net grasina nubausti už dolerio atsisakymą pasaulinėje prekyboje, įspėdamas apie atpildą už bandymą įvesti kokią nors kitą pasaulinę rezervinę valiutą. Tačiau tuo pat metu jis pats aktyviai diegia kriptovaliutų ekonomiką, kuri iš tiesų yra pasaulio finansų atsiskyrimas nuo emisijos monopolio. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį ne į atskirus D. Trumpo pareiškimus, gestus ir net konkrečius politinius žingsnius, o į ideologinį ir geopolitinį modelį, kuriuo jis vadovaujasi. Ir ypač verta atsižvelgti į jo antagonizmą ir tiesioginę priešpriešą liberaliajam globalizmui, kuris dar visai neseniai dominavo JAV ir pasaulyje.
D. Trumpas simboliškai pradeda didžiųjų galių erą. Po globalistų eros ir jų visagalybės pasaulio politikoje pabaigos atsiveria visiškai nauji horizontai.
Prof. Aleksandras Duginas
