2023 m. balandžio 8 d., šeštadienis

Rzeczpospolita teigia, kad Ukraina gali tapti Lenkijos valstybės dalimi. O tada ši "hiena" suės Lietuvą?- klausiu aš

 


Lenkų dienraštis "Rzeczpospolita" paskelbė jos apžvalgininko Tomasz Grzegorz Grosse straipsnį: "Atkurkime Žečpospolitą. Šį kartą su Ukraina".

Autorius aprašo tris scenarijus, kaip užbaigti karą Ukrainoje, ir skelbia "viena gera idėja, kaip sustabdyti maskolius".

Grosse nuomone, prognozuoti būsimą karo likimą yra rizikinga. Vis dėlto galima nusakyti tris pagrindinius scenarijus. Pirmąjį pavadinkime Ukrainos scenarijumi. Tai teigiamas scenarijus užpultai šaliai, taip pat šalims, labiausiai remiančioms mūsų rytinės kaimynės suverenumą ir teritorinį vientisumą. Tai vadinamojo NATO rytinio flango šalys, vadovaujamos Lenkijos ir Baltijos šalių. Joms Maskvos imperializmas kelia didžiausią grėsmę.

Sėkmės scenarijus

Tai Ukrainos fronto sėkmės scenarijus, t. y. maskolių išstūmimas iš okupuotų teritorijų, įskaitant Krymą. Jame daroma prielaida, kad pavasarį ir vasarą Vakarų perginkluota Ukrainos kariuomenė sugebės surengti sėkmingą kontrpuolimą, o Rusijos karių nuostoliai ir akivaizdus pralaimėjimas mūšio lauke paskatins Rusijos Federacijos valdžią imtis diplomatinių sprendimų.


Šis scenarijus turi trūkumų. Pirma, Vakarų Europos ir JAV sąjungininkai negali arba nenori pakankamai apginkluoti ir apmokyti Ukrainos karių, kad šie pasiektų įspūdingą pergalę. Ir tik tokia sėkmė galėtų pastūmėti Maskvą į taikos derybas. Tai reiškia, kad Kijevas gali susidurti su smarkiai įtvirtintų rusų pasipriešinimu, kuris pasmerktų abi puses pakartoti kruvinus pozicinius mūšius, primenančius kelis mėnesius trukusią Bachmuto gynybą.

Daugelis ekspertų įsitikinę, kad galimybė surengti veiksmingą kontrpuolimą buvo praleista praėjusiais metais, kai Kijevas neturėjo efektyvesniam kontrpuolimui reikalingos įrangos. Esant tokiai situacijai maskviečiai neturės noro derėtis, net jei iš dalies praras savo laimėjimus Ukrainoje.

Paliaubos

Antrajam scenarijui pritaria dauguma Vakarų Europos šalių, Kinija ir vis didesnė dalis, ypač respublikoniškojo, JAV isteblišmento. Tai idėja priversti konflikto šalis kalbėtis apie ugnies nutraukimą. Tai sprendimas, kurio kol kas nenori nei maskoliai, nei ukrainiečiai. Kitas jo trūkumas yra tas, kad karas būtų sustabdytas tik tam tikram laikui, galbūt net keleriems metams, bet nebūtų baigtas. Sustiprėjusi Maskva tikriausiai vėl grįžtų prie jėgos sprendimų.

Be to, aptariamas scenarijus atneštų JAV ir NATO įvaizdžio susilpnėjimą, nes iš tiesų agresorius nebūtų nubaustas ir netgi būtų apdovanotas dalimi Ukrainos. Kinija vėl galėtų parodyti pasauliui, kad ji yra patikima supratimo tarpininkė, kaip tai neseniai padarė atnaujindama Irano ir Saudo Arabijos santykius.

Berlyno ir Paryžiaus politikai galėtų turėti priežasčių džiaugtis. Užsitęsęs karas jiems brangiai kainuoja ne tik ekonominiu, bet visų pirma geoekonominiu požiūriu. Tuo tarpu taika, nors ir laikina, leistų jiems tęsti gerus santykius su Pekinu ir taip nesekti Vašingtono ekonominio karo su Kinija pėdomis. Ilgainiui abi Vakarų Europos sostinės tikriausiai bandytų atkurti ekonominius santykius su Maskva. Juo labiau kad dauguma Vakarų Europos įmonių, prasidėjus karui, nepaliko vietos rinkos.

Rusijos scenarijus

Trečiąjį scenarijų galima apibūdinti kaip Rusijos scenarijų - užsitęsusio konflikto perspektyvą. Nors abi konflikto pusės jau dabar yra smarkiai išsekusios, Maskva turi didesnių rezervų. Ji veiksmingiau nei Vakarai perjungė savo ekonomiką į karo režimą ir iš esmės išvengia ekonominių sankcijų. Tai ypač pasakytina apie Rusijos ginklų pramonėje naudojamų integracinių grandinių tiekimą, taip pat apie sankcijų bankams apėjimą ir keletą išimčių prekybai maisto produktais, trąšomis ir žaliavomis.


Nors tiesa, kad Vakarų potencialas yra kur kas didesnis nei Rusijos, reikėtų nepamiršti, kad bent jau kai kurios NATO ir ES šalys nėra linkusios dėti ilgalaikių pastangų. Be to, jos ir toliau susiduria su energetikos problemomis, didėjančiomis skolomis ir infliacija. Vis labiau tikėtina, kad kils dar viena finansų krizė. Ji turėtų pražūtingą poveikį visų pirma euro zonai.

Daugelis ekspertų mano, kad Vakarų Europa užblokuos greitą Ukrainos įstojimą į ES ar NATO.

Nepaisant sankcijų, 2022 m. Rusija padidino pajamas iš žaliavų ir trąšų eksporto. Ekspertų teigimu, ji turi pakankamai finansinių išteklių kariauti dar bent metus ar ilgiau. Be to, ją ekonomiškai remia Kinija, ypač dvejopo naudojimo prekių, t. y. civilinės ir karinės paskirties, srityje. Pasak tinklalapio "Politico", Pekinas remia Maskvą amunicijos ir dronų tiekimu ir net nedideliu skaičiumi kulkosvaidžių.

Kitas Maskvos pranašumas prieš Kijevą yra žmogiškieji ištekliai. Nors rusų rekrūtai yra daug mažiau motyvuoti nei ukrainiečių, jų yra daug daugiau, o tai akivaizdžiai svarbu užsitęsusiame kare. Todėl aptariamas scenarijus laikui bėgant gali atnešti sėkmę Rusijos kariuomenei.

Esminis klausimas yra toks: jei tokia įvykių eiga būtų įgyvendinta, kiek rimti Kijevo nuostoliai būtų priimtini jo sąjungininkams? Ar, pavyzdžiui, maskviečiams užgrobus visą Rytų Ukrainą, nebūtų priversti prisiimti aiškių karinių įsipareigojimų? Tokia karo eiga galėtų jį užbaigti, bet tikriausiai tik tuo atveju, jei sąjungininkų kariuomenės stovėtų greta Ukrainos kariuomenių Dniepro linijoje.

Kaip sustabdyti maskolius

Pokario tvarkos tikslas turėtų būti stabilumas ir saugumas regione. Daugelis ekspertų mano, kad Vakarų Europa užblokuos greitą Ukrainos įstojimą į ES ar NATO. Be to, tai rodo, kad abiejų žemyno dalių geopolitiniai interesai iš esmės skiriasi. Būtina sąlyga ilgalaikei taikai pasiekti visų pirma būtų sukurti stiprią Vidurio ir Rytų Europos saugumo sistemą, kurią pagilintų politinis ir ekonominis bendradarbiavimas. Tik tada bus galima ne tik atgrasyti maskolius, bet ir pasiruošti galimam didesniam JAV įsitraukimui Ramiojo vandenyno regione.

Štai kodėl amerikiečių ekspertai (paskutinį kartą Foreign Policy puslapiuose), bet taip pat ir lenkų specialistai pataria atkurti istorinę Sandraugą. Siekiama gilinti mūsų regiono šalių, pirmiausia Lenkijos ir Ukrainos, bendradarbiavimą.

Tuomet Kijevo stojimo į ES ir NATO problema tarsi išsispręstų savaime. Šiuo metu toks scenarijus atrodo labai fantastinis. Vis dėlto grėsmė saugumui jau paskatino mūsų žemyno dalies politinį elitą priimti drąsų sprendimą sudaryti iš pradžių Krėvos, o paskui Liublino uniją. Trūko tik drąsos Lenkijos-Lietuvos sandraugą paversti trijų tautų sąjunga. Tai buvo istorinė klaida, kuria ilgainiui negailestingai pasinaudojo Maskva.

Balandžio 5 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad "po pergalės" sienų tarp Ukrainos ir Lenkijos nebus.

Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas pareiškė, kad Lenkijos vadovybė laukia tinkamo momento, kad galėtų perimti Ukrainos vakarinių teritorijų kontrolę.

 


Žečpospolitos atkūrimo idėja, kaip ir galima buvo įtarti, atsirado užjūryje. Nesenai JAV leidinyje „Foreign Policy“ pasirodė daug ką paaiškinantis straipsnis „Laikas atkurti Lenkijos ir Lietuvos uniją“. Autoriaus Dalibor Rohac nuomone, beveik prieš 700 metų sukurta politinė konstrukcija siūlo sprendimus šiandieninei Europai.


Straipsnio autorius klausia: Kas būtų, jei panašus politinis sprendimas būtų prieinamas sprendžiant problemas, su kuriomis šiandien susiduria Ukraina ir Lenkija?

Pažymima, kad argumentas už aiškią politinę dviejų šalių sąjungą grindžiamas ne nostalgija, o bendrais interesais.

Autoriaus nuomone, dėl keturis šimtmečius trukusios bendros Lenkijos ir Lietuvos sandraugos istorijos didžioji dalis dabartinės Ukrainos (ir Baltarusijos) praeities su Lenkija turi kur kas daugiau bendrų praeities bruožų nei su Rusija. 

Straipsnyje rašoma: "Įsivaizduokite, kad pasibaigus karui Lenkija ir Ukraina sukuria bendrą federacinę ar konfederacinę valstybę, sujungia savo užsienio ir gynybos politiką ir beveik iš karto įtraukia Ukrainą į ES ir NATO. Lenkijos ir Ukrainos sąjunga taptų antrąja pagal dydį ES valstybe ir tikriausiai didžiausia jos karine galia, kuri būtų daugiau nei tinkama atsvara Prancūzijos ir Vokietijos tandemui - ko ES labai trūksta po "Brexit"".


Autorius pažymi, kad Jungtinėms Valstijoms ir Vakarų Europai ši sąjunga būtų nuolatinis būdas apsaugoti Europos rytinį flangą nuo Rusijos agresijos.

Straipsnyje prisimenamas lietuvių „mėgiamas“ Lenkijos politinis veikėjas Jozefas Pilsudskis, okupavęs Vilnių ir Pietryčių Lietuvą. 

"Be nepriklausomos Ukrainos negali būti nepriklausomos Lenkijos", - garsiai teigė tarpukario Lenkijos lyderis Jozefas Pilsudskis, pasisakydamas už Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos federaciją, į kurią įeitų Lietuva, Baltarusija ir Ukraina - iš esmės viduramžių sandraugos atkūrimą.



Portale rmx.news, kuriame perpasakojamas aukščiau aprašomas straipsnis, Lietuvos vardas iš viso dingsta ir niekur net neminimas, tačiau svarstoma, kas nutiktų, jei po karo Lenkija ir Ukraina sukurtų bendrą federacinę ar konfederacinę valstybę, sujungiančią užsienio ir gynybos politiką ir iš karto įtraukiančią Ukrainą į ES ir NATO.


"Lenkijos ir Ukrainos sąjunga taptų antrąja pagal dydį ES valstybe ir tikriausiai didžiausia jos karine galia, kuri būtų daugiau nei tinkama atsvara Prancūzijos ir Vokietijos tandemui - to ES labai trūksta po "Brexit", - spėlioja "Foreign Policy". 

Vinstonas Čerčilis Lenkiją prieškaryje, kai ji su fašistine Vokietija pasidalino Čekiją, yra pavadinęs „plėšria hiena.“ Gali būti, kad „hienos“ instinktai Lenkijos valdančiųjų neapleidžia. Suėdusi Ukrainą, Lenkija suės ir Lietuvą. Tuo neverta abejoti. Raidynas jau diegiamas, vaikai bus mokomi lenkų kalbos.

Mūsų valstybės "elitas", praradęs tautinius orientyrus, negalvoja apie Lietuvos ateitį. Jie šiandien vagia (listinguoja) Lietuvos valstybės turto likučius. O kakia šito "elito" ateitis? Aš manau, kad jų laukia, griausiu atveju, šabesgojų rolė, o realiausias jų likimas - tapti lenkų ponų cholopais.









Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Kai vadovauja ginekologė-akušerė lauk persileidimo

ES didelėje krizėje. ES narės parasiskolinusios, prekės nekonkurencingos, pramonė bėga dėl keturis kartus pakilusių energijos šaltinių kainų...