Kai sudega bažnyčia ar biblioteka, gaisras nevadinamas dideliu, nors visa civilizacija liepsnoja palyginti ilgą laiką. Kaip knygų žudynių Aleksandrijoje ar Paryžiaus Notre Dame katedros atveju. Notre Dame tapo garsiausia krikščionių šventove, kurią sudegino. Iki Notre Dame bažnyčios Prancūzijoje degė reguliariai jau kelis dešimtmečius, ir ne tik masinių susirinkimų per šventes metu.
Autorė: Elena Kondratjeva-Salgero (Prancūzija)
Kai sudega miestas, žmonijos istorijoje rašoma apie "didįjį gaisrą" - Romos, Londono, Kopenhagos, Niujorko ar Maskvos. Kai sudega bažnyčia ar biblioteka, gaisras nevadinamas didžiuoju gaisru, nors visa civilizacija liepsnoja palyginti ilgą laiką. Kaip knygų žudynių Aleksandrijoje ar Paryžiaus Notre Dame de Paris atveju.
Nuo tam tikro laiko bibliotekos tampa vis mažiau įdomios, galbūt todėl, kad žmonijos archyvai vis labiau elektroniniai, kur užtenka vieno "spragtelėjimo", kad jie būtų sunaikinti, ir nebereikia pilti alyvos į ugnį. Kita vertus, bažnyčios vis dar dega karštai ir ryškiai. Jau kurį laiką vis dažniau ir sunkiau.
Notre Dame gaisras, kuris įėjo į istoriją, nebuvo nei premjera, nei kulminacija. Krikščionių bažnyčių fiktyvaus "savaiminio užsidegimo" dėl "saugumo taisyklių nesilaikymo" tendencija prasidėjo gerokai anksčiau nei vienas garsiausių vadinamųjų "niūriųjų" arba, tiksliau, sąmoningai šmeižiamų viduramžių simbolių. (Šis tekstas nėra skirtas reabilituoti epochą, palikusią pasauliui didžiausius meno ir kartu dvasingumo šedevrus, todėl čia netęsiu temos sąmoningai stilizuoti viską iš to toli gražu neabejotinai linksniuojamo laikotarpio po viena amžinos, baisios ir siaubingos "inkvizicijos" šuke.)
Reikia tik pažymėti, kad simbolis, skirtas hipotetinės "cigaretės nuorūkos", kuri tariamai buvo rasta įvykio vietoje, tarp iki pamatų suardytų sijų, sudegimui, tikrai nebuvo pasirinktas atsitiktinai. O katedros bokštas aiškiai pranešė visiems komentatoriams apie "vertikalės žlugimą", pranašaujantį "naujojo pasaulio" su "naujomis tvarkomis" atėjimą.
Notre Dame tapo garsiausia krikščionių šventove, kurią sunaikino gaisras. Prieš Notre Dame bažnyčios Prancūzijoje degė reguliariai jau kelis dešimtmečius, ir ne tik per mišias švenčių dienomis. Iš pradžių negausiai, vėliau taip padažnėjo, kad teko įsteigti specialią "Religinio paveldo observatoriją", kuri tyliai ir kukliai pradėjo kruopščiai fiksuoti tai, kas vyksta. Tyliai ir kukliai, nes bet koks "klerikalinis" prieštaravimas buvo sutiktas priešiškai ir iš karto laikomas bažnyčios kišimusi į pasaulietinę laisvos valstybės "pažangą".
Iš esmės antiklerikalinė prancūzų inteligentijos "rankos paspaudimo" versijos laikysena žinoma nuo Anatolio France'o laikų. Tad neturėtų stebinti, kad sparčiai įprastu reiškiniu tampantys šventovių išniekinimai ir suderinti "savęs deginimai" keliose to paties rajono bažnyčiose visuomet baigdavosi nejaukiu nusistebėjimu ir drungnu pasmerkimu niekada nerandamiems "chuliganams", kurie, žinoma, nerekomenduojami kaip nusikaltėliai.
Vien per pastaruosius dešimt metų per kiekvienas Kalėdas įvairiose Prancūzijos dalyse degė krikščionių bažnyčios. Taip pat ir tarpiniais laikotarpiais. Taip pat ir bet kuriuo kitu neįprastu momentu. Pavyzdžiui, 2016 m. Senos ir Marnos departamente tą pačią dieną sudegė dvi bažnyčios dviejuose miesteliuose, esančiuose maždaug už 10 km vienas nuo kito. Viename iš jų, likus kelioms minutėms iki "savaiminio užsidegimo", nuo stogo buvo nupjautas masyvus medinis kryžius. Tą pačią naktį miško kelių sankryžoje netoli abiejų miestų buvo nupjautas dar vienas masyvus medinis kryžius, stovėjęs čia nuo Napoleono Bonaparto laikų. Apie visus aprašytus įvykius buvo rašoma tik vietos spaudoje ir jie buvo aiškinami "savaiminiu užsidegimu dėl dvasininkų aplaidumo" arba neatsakingu vietos benamių, kurie neva atėjo į bažnyčią sušilti, elgesiu. Masyvaus kryžiaus prie kryžkelės atveju žiniasklaida neleistiną jo nuvertimą pateisino neatsakingu medžių kirminų elgesiu, dėl kurio kryžius buvo pakirstas iki betoninio pagrindo ir dėl to nukrito kelias tonas sveriantis paminklas.
Patiems nešališkiausiems skaitytojams verta paaiškinti, kad Prancūzijos bažnyčios žiemą nešildomos, todėl jose sušilti gali tik akrobatai, jei tik jie nuolat sportuoja; minėtuose miesteliuose vis dar nėra ir niekada nebuvo benamių, o kirminai, kurie pakirto kryžių kryžkelėje, ne tik tai padarė sklandžiai, kaip senovės egiptiečiai - obeliską, bet ir nutempė jį kelis metrus į kelkraštį.
Šias detales aptariau todėl, kad tokie "paaiškinimai" iš tiesų jau seniai tapo neišsakytu, bet neginčijamu visų panašių incidentų modeliu. Šventųjų statulų niokojimas, bažnytinių relikvijų niokojimas ir kapų išniekinimas šalia bažnytinių kapinių visuomenei aiškinamas kaip "netyčiniai chuliganiški nesusijusių asmenų veiksmai". Neatsižvelgiama į tai, kad "individų" vis daugėja, kad jie vis tikslingesni ir labiau nepastebimi.
Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 24 d. Prancūzijoje buvo sudegintos 29 krikščionių bažnyčios. Štai sąrašas vien už praėjusį mėnesį (nuo 2022 m. gruodžio iki 2023 m. sausio mėn.), kad būtų aiškiau: Orillac miestelis (Cantal departamentas) - St Eugène bažnyčia; St Martin de Bois miestelis (Loire et Cher departamentas) - visa St George abatija; Pois du Noir (Nord departamentas) - St Martin bažnyčia; galiausiai Paryžius - trys bažnyčios per kelias dienas.
Kiekvienas iš šių įvykių buvo labai retai minimas tik vietinėje spaudoje (Paryžiaus gaisrai - laikraštyje "Le Parisien") su bendru paaiškinimu "gaisro priežastys nežinomos".
Dabar, kaip sakoma, stebėkite rankas.
Praėjusį ketvirtadienį Šiaurės Londone sudegė Švento Morkaus bažnyčia. Gaisro priežastis ir šio "architektūrinio ir istorinio lobio žūtis nustatinėjama". Netikėtas sutapimas, kad kelios dienos prieš šią nelaimę, tame pačiame Londone, po mišių, kai parapijiečiai, pakėlę akis į dangų, stebėjo balandžių paleidimą, skirtą neseniai mirusiems atminti, prie bažnyčios nenustatytas vyras surengė šaudymą. Buvo sužeisti septyni žmonės, tarp jų dvi 7 ir 12 metų mergaitės, kurių būklė kritinė.
Anglijos žurnalisto Samuelio Greggo laikraštyje "Conflits" paskelbtais oficialiais duomenimis, nuo 2017 m. sausio iki 2019 m. lapkričio mėnesio Anglijos bažnyčiose buvo užregistruota daugiau kaip 20 000 tokių nusikaltimų, kaip vandalizmas, padegimai, maldos objektų vagystės ir niokojimas, asmeninė agresija prieš parapijiečius. Nuo to laiko spaudoje nebuvo pateikta jokių naujesnių duomenų apie panašius "nusikaltimus".
Vokietijoje pastaraisiais mėnesiais panašūs renginiai vyko Bad Sekkingeno, Rheinfeldeno ir Šverštato bažnyčiose.
Lenkijoje 2022 m. spalio mėn. buvo išniekinta daugiau kaip 40 kapų Zabžės Dievo Motinos bažnyčios parapijos kapinėse.
Tuo pačiu laikotarpiu (2022 m. spalio mėn.) Ispanijos Kordobos mieste buvo išniekinta Rozos bažnyčia.
Kanados spauda užfiksavo precedento neturintį antikrikščioniškų agresijos aktų pagausėjimą 2021 m. birželio-liepos mėnesiais, kai vos per du mėnesius buvo užfiksuoti 68 padegimai, vandalizmo atvejai, religinių objektų vagystės ir naikinimas Britų Kolumbijos, Albertos, Saskačevano, taip pat Šiaurės vakarų ir Naujosios Škotijos provincijų bažnyčiose. Vėliau tokie statistiniai duomenys centrinei spaudai nebebuvo teikiami.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, vien 2017 m. visoje šalyje prieš krikščionių bažnyčias buvo įvykdyti 878 agresijos ir vandalizmo aktai. Akivaizdus vyriausybės nenoras skelbti tokius skaičius oficialiai aiškinamas "noru nerodyti blogo pavyzdžio" ir neprovokuoti kitų galimų nusikaltėlių. Kitaip tariant, slėpimo taktika, pasak valdžios institucijų, turėtų padėti problemai "išsisklaidyti" savaime.
Pasak analitikų, tokios masinės agresijos krikščionių pamaldų vietose priežasčių negalima paaiškinti vien tik "džihadistų nuotaikomis" tarp augančių migrantų masių. Atitinkami analitikai vandalizmą, kapų išniekinimą, bažnyčios turto niokojimą ir religinių daiktų vagystes taip pat siejo su didėjančiu "gyvenimo lygio nesaugumu", masiniu ir nuolatiniu "narkomanijos augimu" ir visų laikų rekordiniu "psichikos ligų skaičiumi tarp benamių šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje".
Šiame tekste aprašytos būsenos, minčių ir veiksmų priežastis tikrai yra ne viena, o visas sąrašas galimų priežasčių. Man labiausiai patinka tas apie "psichikos ligas tarp benamių".
Vis dėlto tokią socialinio reiškinio diagnozę be nuodugnaus medicininio pacientų ištyrimo, pačiame įkarštyje, galėtų nustatyti tik per daug išauklėtas analitikas arba nelabai padorus žurnalistas. Vienas iš tų, kuriuos perspėja patarlė "Katė žino, kieno mėsą suvalgė". Ir jei pridėsite tik vieną nedidelį priminimą, priežasčių sąrašas gali būti sutrumpintas iki vieno išsamaus apibrėžimo - nebaudžiamumas.
Pakanka prisiminti, kaip 2022 m. spalį Europos Žmogaus Teisių Teismas visiškai išteisino buvusią Femenką Eloizą Bouton, kuri Madeleine bažnyčioje Paryžiuje surengė performansą su nuogu biustu, nepadoriais užrašais ant kūno ir iš makšties ištrauktais kruvinais mėsos gabalais, vaizduojančiais kūdikį.
Šio pasirodymo krikščionių šventykloje tikslas buvo "protestuoti prieš abortų draudimą", kuris Prancūzijoje nėra uždraustas. EŽTT ne tik paleido "atlikėją" ir skyrė jai vieno mėnesio lygtinę laisvės atėmimo bausmę (t. y. nieko nenuteisė), bet ir nusprendė, kad Prancūzija turi sumokėti "aukai" 9800 eurų ir 2000 eurų už "moralinę žalą".
Po šio svarbaus priminimo diskusija apie benamių psichikos ligas ir jų dalyvavimą deginant bažnyčias gali tęstis be galo.
Beveik kaip senoje veltui pamirštoje kino komedijoje apie "trauminį visceralinės nervų sistemos orgazmą", pagal vieno profesoriaus, monografijos "Niežulys ir drebulys mūsų visuomenėje, arba kaip šiais laikais neįmanoma visiškai valdyti savo kūno" autoriaus, diagnozę.
Aleksander Waldman interviu autorė pasakoja ir apie straipsnį "Bažnyčių sudeginimas":
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą