Su akademiku Vladu Algirdu Bumeliu teko garbė susipažinti 1974 m., kuomet po VU baigimo gavau paskyrimą į "Enzimologijos" institutą. Vėliau teko dirbti viename MGS "Fermentas" akad. Eugenijaus Arvydo Janulaičio vadovaujamame skyriuje. Šiandien LRT paskelbė informatyvų Edgaro Savicko interviu su akad.prof. V.A.Bumeliu, kurį pateikiu žemiau.
Bumelis apie gaminamus vaistus: suduria į minkštą vietą, jei veikia, valio – turtingi
Lietuvai atgavus nepriklausomybę verslininku tapęs biochemikas Vladas Algirdas Bumelis šiandien laikomas vienu turtingiausių žmonių Lietuvoje. Tiesa, jis pats save vadina „ubagu“. Biotechnologijų miestą „Bio City“ statantis pašnekovas pasakoja šiuo metu iš įvairių šaltinių bandantis surinkti pakankamai šioms investicijoms.
„Gyvenime yra dvi problemos: viena, kai pinigų neturi, kita – kai tų pinigų turi. Kažką su tais pinigais turi daryti“, – interviu LRT.lt sakė jis.
V. A. Bumelis sakė, kad savo „pirmuosius pinigus“ uždirbo pardavęs įmonę „Sicor Biotech“. Būtent iš šio kapitalo atsirado biotechnologinės farmacijos centras „Biotechpharma“, medicinos centrai ir visa „Northway“ įmonių grupė.
LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.
– Interviu ciklu „Verslo lyderiai“ stengiamės iš arčiau susipažinti su žinomais Lietuvos verslo pasaulio vardais. Vladas Algirdas Bumelis šiandien – vienas turtingiausių šalies žmonių, sėkmingo ir besivystančio biotechnologijų verslo vadovas, „Northway“ įmonių grupės savininkas. O nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo to, kad gimiau. Esu jau „75 plius“. Gimiau ne namuose, o Kretingos ligoninėje, liepos 1 dieną. Ką reiškia visokie zodiakai, nelabai suprantu, bet esu Vėžys.
Šeima. Mama – žemaitė. Tėvas – galbūt prūsas, atėjęs į Šiaulių regioną, galbūt lietuvis, galbūt žemaitis, galbūt žydas. Tėčio vardas – Vladas. Tai tėvas susirado tą žemaitę Kretingoje, susituokė. Mane sumeistravo 1949 metais, kai grįžo iš tremties, 5-erius metus kasė Baltosios ir Baltijos jūrų kanalą.
Kadangi mano mama mokytoja, aš pradėjau anksti mokytis. Net 16 metų neturėdamas baigiau mokyklą, net 21-erių metų neturėdamas baigiau universitetą. Tuomet užtekdavo 5-erių metų, dabar visokių nesąmonių prigalvoja...
Kai jau buvau toks įmitęs jaunuolis, tėvas mane pasikvietė ir pasakė: „Vladai, ką nori, gyvenime daryk, tik neik į politiką. Kadangi už politiką anksčiau ar vėliau būna nekas.“ Jį pasodino irgi už politiką, nes buvo Šaulių organizacijoje, kuri gina tėvynę. Buvo vienas iš vadukų. Už tai jį 5-eriems metams išvežė kasti kanalo. Taip prasidėjo.
– Baigėte universitetą, ką tada?
– Kadangi buvau ir esu iš skurdžios šeimos, pinigų nebūdavo, nuo antro kurso jau dirbau laborantu. Padėjau chemijos fakultete. Kadangi turėjau labai gerus profesorius, jie mane įtraukė į studentų mokslinę veiklą. Pradėjau daryti visokius tyrimus, baigiau universitetą ir po metų tapau mokslų daktaru. Anais laikais vadinosi „mokslų kandidatas“. Man atrodo, buvau jauniausias Lietuvoje. Nežinau, gal dabar yra ir jaunesnių. Ne tai, kad aš baisiai būčiau gabus, tikrai nesu kažkoks „superinis“.
Bet kadangi nuo antro kurso pradedi tą savo mokslinį darbą daryti, žiūrėk: antras, trečias, ketvirtas, penktas ir jau ketveri metai. Dar vienerius kažką padarei ir gali pateikti. Turiu tokį auksinį posakį, kad gyvenime viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko. Kartoju: kad gyvenime viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko.
– Pakalbėkime apie tą laiką, kai jau ėmėtės verslo. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, dirbote „Fermente“. Vėliau tapote šios bendrovės bendraturčiu. Ką „Fermentas“ gamino, kaip augo ir galiausiai buvo parduotas „Thermo Fisher Scientific“?
– Aš baigęs universitetą dirbau tokiame chemijos institute, paskui pakvietė mane į Enzimologijos institutą. Ten pradėjau nuo vyresnio mokslinio bendradarbio, paskui tapau laboratorijos vedėju, instituto direktoriaus pavaduotoju mokslui, o paskui direktorius buvo toks profesorius Eugenijus Arvydas Janulaitis.
Jis atėjo pas mane ir sako: „Žinai, Vladai, aš tingiu būti tuo direktoriumi, man geriau mokslu užsiiminėti, tai eik tu į tuos direktorius.“ Nuėjau aš į tuos direktorius. Čia buvo iki nepriklausomybės atgavimo, maždaug 1985 metai. Paskui, kai atgavome nepriklausomybę, kadangi buvome tarybinis institutas, finansuojamas iš Maskvos, jie mums parodė trijų pirštų kombinaciją. Visiems pasakė, kad „nieko nebegausite, nieko nebeduosime“.
Reikėjo kažką daryti. Aš tuomet turėjau 800 žmonių, pinigų nėra, valgyti ko nėra. Visi tie 800 nori valgyti. Tada mes ten, trys bičiuliai, ėmėmės darbų. Tai buvo E. A. Janulaitis, aš ir dabar įžymus, toks savamokslis menininkas Viktoras Butkus. Tais laikais buvo du pavaduotojai mokslui, E. A. Janulaitis kuravo sritį, kuri vadinosi rekombinantiniai baltymai, o V. Butkus kuravo sritį, kuri buvo vadinama restrikcijos modifikacijos fermentai.
1990 metais, kai nebuvo iš ko valgyti, sumažinome institutą iki 400 žmonių ir suskaldėme į tris gabalus. Įkūrėme valstybinį institutą su 100 žmonių ir dvi kompanijas. Viena vadinosi „Fermentas“, kita – „Biofa“. Pirmoji užsiiminėjo restrikcijos modifikacijos fermentais, antroji – rekombinantiniais baltymais. V. Butkus ėmėsi vadovauti „Fermentui“, aš dar kurį laiką buvau to instituto direktoriumi, o „Biofai“ vadovavo dar kitas žmogus. Iš pradžių jos buvo valdiškos, su valstybiniu kapitalu, paskui leido jas privatizuoti.
Kur buvo mūsų teisingas žingsnis – 400 žmonių reikėjo pasakyti „atleiskite, bet nėra jums čia veiklos“, kadangi tokio didelio konglomerato negalima skaldyti po šapą, tada viskas sulūžinėja. Mes suskirstėme į tris didelius gabalus, kurie turėjo tam tikrą potencialą.
Iš „Fermento“ išsirutuliavo tai, kas šiandien yra „Thermo Fisher Scientific“. Jie dar instituto laikais pradėjo gaminti ir pardavinėti tuos savo produktėlius. Tai panašu į tai, dėl ko šiandien visi šaukia „(profesoriaus Virginijaus – LRT.lt) Šikšnio žirklės“. Tos „Šikšnio žirklės“ irgi yra tas pats fermentas, kuris padeda kažkokiu būdu įterpti į DNR kitą gabalą. Tais laikais jie darė tuos fermentus, kurie sugebėdavo tą DNR perkirpti.
Kokia nauda? Jei turi DNR ir iš jo gali padaryti žiedą, tada iškerpi gabalą, pavyzdžiui, bakterijos. Tada į mikrobinį DNR įdedi geną, kuris koduoja žmogaus baltymą. Tada ta bakterija pradeda daryti žmogaus baltymą. Kadangi tų žmogaus baltymų trūksta mums, dažniausiai sergame.
Tokie klasikiniai pavyzdžiai yra žmogaus augimo hormonas. Ar matėte dabar kur nors žmonių, kurie būtų metro ūgio ir neauga? O anais laikais jų buvo labai daug. Jiems visiems būdavo nustatyta, kad trūksta žmogaus augimo hormono. Jo buvo galima išskirti iš lavonų hipofizių. Tačiau ten masė problemų.
Kai šį žmogaus augimo hormoną įdėjo į bakterijas, pradėjo auginti tą baltymą, tada suleisdavo tam žmogeliui, kai trūksta, ir tada jis normaliai išauga, gal ne iki Sabonio, bet iki Bumelio (1,85 metro).
„Biofa“ irgi darė žmogaus augimo hormoną ir interferoną. Interferonas yra toks geras baltymas, kurio jeigu suleidi, jis sugeba sukarpyti įvairias virusų genetines sistemas ir tada jie nesidaugina ląstelėje. Taip, ne visur veikia. Kai buvo kovidas, irgi visi sakė, kad suleiskime interferono, bet kovidas buvo bjauresnis ir nepadėjo interferonai, reikėjo kitokių reikalų.
Tuo metu institutą – Gyvybės mokslų centrą – išlaikė „Fermentas“ ir „Biofa“. Jeigu nebūtume uždirbę pinigų ir nedavę jam, šiandien jo nebūtų.
Taip, „Fermentą“ pardavėme „Thermo Fisher Scientific“, o „Biofą“ iš pradžių tokiai amerikonų kompanijai „Sicor“, kuris paskui buvo parduotas Izraelio kompanijai „Teva“. Aš dešimt metų tada pradirbau „Tevai“. Kūriau įvairius rekombinantinius baltymus, buvau atsakingas už mokslo genų inžinerinių preparatų gamybą ir dar už generinių vaistų rinkodarą.
Tie metai mane daug ko išmokė. Tokioje žydų kompanijoje labai gerai yra mokytis rinkodaros ir pardavimų. Manau, kad bet kuris vadovas ar verslininkas, jeigu nemoka parduoti, tai geriau neturėti kompanijos. Turi mokėti pardavinėti. Kiekvieną dieną reikia pardavinėti. Ne tiesiogine prasme, bet turi parduoti savo paslaugas, produktus, patį save.
Jeigu su žmogumi susitinki, 30 sekundžių ir jau aišku apie tą žmogų. Ar tu su juo norėsi į žvalgybą eiti, ar norėsi su juo bendradarbiauti ir draugauti, ar sakai „ne, ačiū, nereikia“.
Beje, į „Biofą“ su italais ir šveicarais nemažai investavome, kadangi farmacinių produktų gamybinės sąlygos tais laikais buvo labai blogos. Praktiškai nebuvo galima pardavinėti jų Vakarų rinkoje. Susiradau investuotojų, pastatėme naują gamyklą Molėtų plente. O dabartinę „Biotechpharmą“ aš sukūriau naują.
– Dar peržiūrėjau dabar jūsų valdomas bendroves, seniausia jų yra 1991 metais įsteigta „Biota“. Kokia jos paskirtis?
– Ji miega, o buvo tokia paslaugų ir konsultacijų kompanija. Tačiau kadangi ji tiek sena yra, nesinori jos skriausti. Aš ją taip ir išlaikau. Kartais kokius labai nedidelius uždavinius duodu.
Matote, kaip su kompanijomis yra, tu jų turi nemažai. Vienos yra pagrindinės, kurios daro pinigus, o kitos yra, kurios miega. Jos miega, ar valgyti labai prašo, kai miega? Nelabai.
Miega, bet paskui ateina gera mintis, geras impulsas, idėja, o tu jau turi kompaniją, kuri gali imtis tos idėjos įgyvendinimo. Aš turiu įvairių idėjų, galbūt „Biota“ tikrai atsigaus po kurio laiko ir imsis naujų uždavinių.
Šiaip dar tais senais tarybiniais laikais ir dar nepriklausomybės aušroje buvo įkurta įvairių kooperatyvų, užsakymų ieškojome, kažkokius papildomus pinigėlius darėme. Atsimenu, V. Butkus buvo įkūręs, man atrodo, „Enzo serum“, mes turėjome „Biotą“, kiti dar kažką. „Biocentras“ užsiiminėjo ekologiniais dalykais.
– Dabartinis „Northway“ biotechnologijų klasterio flagmanas „Biotechpharma“ įsteigtas 2004 metais, kiek vėliau duris atvėrė ir įmonė Bostone. Kokia buvo šių žingsnių logika?
– Kai buvau „Sicor Biotech“ vadas, ją nupirko „Teva“, o man buvo du pasirinkimai, nes iš to pardavimo uždirbau kažkiek pinigėlių. Man pirmi pinigai buvo iš to „Sicor Biotech“ pardavimo. Galvojau, ką daryti – pasilikti su tamsta ar paspausti ranką ir išsiskirstyti.
Tada iškart įkūriau kompanijėlę, kadangi toks esu, kažką turiu veikti. Įkūriau „Biotechpharmą“ ir pasakiau, kad užsiiminėsiu fundamentiniais moksliniais tyrimais. Man norėjosi rasti įvairių markerių, priešvėžinių preparatų.
„Biotechpharma“ įsikūrė „Northway“ medicinos centro rūsyje. Buvome jau pastatę nedidelį pastatuką Žukausko gatvėje ir man davė pusantro kambariuko rūsyje. Sakė, kad jei nori, čia kažką krapštykis. Vieni pradeda rūsyje, kiti – garaže. Aš rūsy pradėjau.
Turėjau pinigų, nusipirkau įrangos, kuri tinka moksliniams tyrimams, ir pradėjau krapštytis, bet ne pats. Nes, kai „Teva“ nupirko mus, tie „tevistai“ pasakė „ponas Bumeli, turi čia padirbėti truputį, kokius 4–5 metus“. Tada pasisamdžiau žmogų, kuris vadovavo „Biotechpharmai“, kad nebūtų interesų konflikto. O kadangi ten buvo susiję su fundamentiniais moksliniais tyrimais, nebuvo ir konflikto. „Tevoje“ dar dirbau iki maždaug 2010 metų.
Žingsnis į Ameriką buvo 2014 metais. Jau buvau susikoncentravęs į „Biotechpharmos“ kontraktinius užsakomuosius darbus. Aš čia nieko negaminu, kuriu technologijas ir atlieku servisą. Pradėjau žiūrėti, kad viskas, ką aš čia darau Europoje, yra labai šaunu, bet tie bičiuliai amerikonai turi pinigų ir intensyviai vystosi, mokslinius tyrimus atlieka, kuria naujas technologijas. Tačiau niekas nenori čia per tą Atlantą skraidyti į Europą.
Kaip sakoma, jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas eina pas Mahometą. Tai ir aš nutariau, kad geriau įkurti kažką Amerikoje. Įkūriau technologinėse vietose, kur yra daug įvairių biotechnologinių kompanijų. Amerikonas – pragmatiškas, protingas žmogus. Jis nori, kad servisas būtų vietoje. Čia mano durys, ten kitos durys. Kitas duris atidarei ir jau gauni paslaugas. Tokia buvo strategija.
2014 metais įkūriau kompaniją Amerikoje. Apie 2020 metus, dar prieš kovidą, įkūriau laboratorijas, kuriose pradėjome technologijų kūrimą. 2021 metais pastačiau gamybines patalpas, kurios leidžia gaminti vaistus panašiai, kaip tai darome čia, Lietuvoje.
Du centrai buvo – vienas Mokslininkų gatvėje, o kitas – Amerikoje. Tie du centrai ir apima kryptį, kuri vadinasi rekombinantinių baltymų ir monokloninių antikūnių gamyba, t. y. technologijų kūrimas ir serviso suteikimas įvairiems užsakovams.
Jie ateina su idėja ir sako „man padaryk“. Mes tą idėją įgyvendiname. Atiduodame buteliukus arba švirkštukus ir jie su jais eina atlikti klinikinių tyrimų. Suduria į minkštą vietą, jeigu veikia, valio – labai turtingi.
Pagrindiniai klientai yra vaistų kūrimo įmonės (angl. drug discovery). Jos užsiima fundamentika, ieško, kokią molekulę sukurti, kad ji veiktų mūsų ląsteles. Kai molekulė jau surasta, reikia sukurti technologiją jos pagaminimui.
Aš tą ir moku daryti. Paimu tą geną ir įdedu į mikrobą arba į žinduolio ląstelę, paauginu dideliuose fermentatoriuose ar bioreaktoriuose (iki 2 ar net 4 tūkst. litrų), išskiriu tų baltymų. Paskui tuos baltymus supilstau į buteliukus ir atiduodu tam užsakovui, kad jis eitų ir darytų klinikinius tyrimus.
Jeigu veikia, jis – multimilijonierius. Dabar su viena kompanija kūriau technologiją tokiam labai geram vaistui, kuris turi didžiulę indikaciją dėl nealkoholinės cirozės. Yra alkoholinė cirozė, kai per daug geri. Bet yra nealkoholinė. Nebuvo vaistų gydyti, tai dabar viena didelė farmacinė kompanija pamatė, kad yra didelė perspektyva (jokių paslapčių čia nesakau). Jie nupirko tą kompaniją, su kuria 7-erius metus kūriau tuos vaistus, sumokėjo 3,5 mlrd. eurų. O aš – kaip buvau ubagas, taip ir likau (juokiasi).
– „Northway“ įmonių akcininkų struktūroje kartojasi Jungtinėje Karalystėje registruota „Northway Holdings Limited“, kurią kontroliuojate jūs ir asmuo vardu Haroldas Michaelis Paisneris. Tai jūsų verslo partneris?
– Ne, jis yra įžymus teisininkas Londone, dabar jau emeritas. Čia irgi jokių paslapčių nėra. Kai pardavėme tą mano kartu su italais sukurtą kompaniją „Tevai“, uždirbau ten vieną kitą litą. Kai uždirbi... Kaip sakoma, gyvenime yra dvi problemos: viena, kai pinigų neturi, kita – kai tų pinigų turi. Kažką su tais pinigais turi daryti.
Aš šiaip esu nustebęs, nes sako, kad lietuviai bankuose turi pasidėję 40 mlrd. eurų! Ir kiekvieną dieną tie pinigai eina per kaminą. Niekaip nesuprantu, kaip reikia taip netvarkingai laikyti savo pinigus, kad neinvestuoja, o laiko bankuose. Kai bankas duoda kokius 1,5 proc. palūkanų, o infliacija šiandien – 3 proc.
Tai aš su tais gautais pinigai įkūriau kontroliuojančiąją bendrovę Londone. Turėjau bičiulį, gerai pažįstamą teisininką. Jis ėmėsi prižiūrėti ją, ir tiek. Akcininkai yra šeima, mes turime vadinamąjį „trustą“ (liet. šeimos biurą). Yra šeima: Bumelis, Bumelienė ir dvi Bumelytės – nei daugiau, nei mažiau.
Per tą bendrovę tų pinigėlių nelaikai, kad jie po 3 proc. kasmet nuvertėtų. Imi ir investuoji į verslą, į vieną, į kitą, trečią sritį. Bandai uždirbti pinigus. Čia nėra lengvas uždarbis, kadangi juos reikia vėl investuoti, statyti fabrikus, organizacijas, kurti kompanijas. Daug yra darbo, bet jeigu netingi...
Dabar visi gaus iš antros pakopos pinigų. Sako, kad visi lietuviai kaip nutrūkę nuo „lenciūgo“ bėgs į parduotuvę greitai jų išleisti. Jei valstybė nemoko lietuvių investuoti, reikia mokyti, rengti seminarus, mokymus, sakyti lietuviams, kad jei pasiims tuos pinigus, eikit investuokite – į vieną, į kitą sritį. Dabar tų sričių yra kiek nori. Pradedant įvairiais fondais, kurie susieti su gynyba ir t. t.
Sudėsi pinigus ir neprarasi to vieno ar kito procento, o uždirbsi. 20–30 proc. gal neuždirbsi, bet iki kokių 10 proc., jei truputį parizikuoji, gali uždirbti. Nuo 100 tūkst. eurų 10 proc. – ar yra blogi pinigai? Nėra blogi.
– Pakalbėkime apie „Bio City“, jūsų statomą biotechnologijų miestą. Prieš metus atidarėte genų terapijos centrą „Celltechna“, kuriuo pradėjote antrąją jo dalį?
– Dalys yra trys. „Bio City 1“ yra baigtas, stovi Mokslininkų gatvėje ir Bostone. „Bio City 2“ dar bus daugiau. Jau pastatėme genų terapijos centrą, o dar turi būti didelis monokloninių antikūnų fabrikas ir inovacijų centras. Kadangi turime daryti vadinamąjį taikomąjį mokslą. Jei to nedarysim, nieko nebus.
Genų terapijos centras, kuriame dabar sėdime, yra puikus. Jį jau sertifikavome kaip tinkamą geros gamybos praktikos darbams. Jau turime tris projektus, kuriuos vystome. Judame į priekį.
Toliau statau „Bio City 3“, kuris yra Vismaliukų kaime (Vilniaus miesto inovacijų pramonės parke – LRT.lt). Jau pastačiau logistikos centrą, nes visai „Northway“ grupei reikia jo. Nedidelis, nes vilkikais nelabai vežame. Tokius buteliukus vežti paprasta mašinike gali. Išvis aš nemėgstu didelių dalykų.
– Svarbu, kiek kainuoja.
– Taip (juokiasi). Kad būtų galima gerai parduoti – mažą daiktą, bet gerai parduoti.
Po logistikos centro statau ląstelių terapijos centrą. Dabar tai naujausia mada. Visi šaukia apie personalizuotą mediciną. Vieniems vaistai veikia, kitiems ne. Reikia iš pradžių suprasti, veiks ar neveiks. Įvairius tyrimus reikia atlikti.
Bet dar yra kita sritis. Mes savo viduje turime labai daug įvairiausių ląstelių. Yra tokios vadinamosios T ląstelės, kurios atsakingos už tai, kad jeigu yra kokia vėžinė ląstelė, ją atpažįsta ir naikina. Bet vėžinės ląstelės yra tokios gudrios, kad T ląstelės nesugeba atpažinti.
Dabar sukurtos tokios technologijos, kad paimi T ląsteles iš kraujo, jas truputį genetiškai modifikuoji, uždedi ant jų receptorius, kurie, kai nueina iki vėžinės ląstelės, suranda tam tikrus taškus, pradeda atpažinti kaip ląstelę, kurią reikia sunaikinti.
Technologija ir paprasta, ir sudėtinga. Reikia paimti kraują, išsiskirti iš jo T ląsteles, jas aktyvuoti ir modifikuoti, jų pagausinti bioreaktoriuose 2 ar 3 savaites. Tada grąžini atgal į kraują, o tada tos T ląstelės su specialiais receptoriais kala per vėžines ląsteles ir gydo.
Yra tokia bjauri liga kraujo vėžys. Anksčiau būdavo, kad tai diagnozavus jau „aleliuja“, jau ruoškis, o dabar tą kraujo vėžį galima puikiausiai išgydyti. Beveik iki galo. Tai vyksta Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Tačiau čia tik T ląstelės, o mes turime viduje tų ląstelių, kokių nori. Įvairūs mokslininkai jas ima, bando modifikuoti įvairiais būdais, kad jos pačios viduje organizmo tvarkytųsi su blogais dalykais, blogomis ląstelėmis, kurių kartais atsiranda.
Tai yra ta vadinamoji ląstelių terapija. Aš noriu pastatyti nediduką centrą tam ir jame pagal kitų kompanijų užsakymą gaminti. Turi būti švarios patalpos, didelės investicijos. Virtuvėje ant stalo nepadarysi. Tam reikia specialių sąlygų ir didelių investicijų, bet perspektyvos su ląstelių terapija yra milžiniškos. Kadangi esu toks keistas, vis man kažko naujo ir naujo norisi. Norisi pridėti prie to mano pirmo segmento, kurį pradėjau apie 2004 metus, dar kelis dabar aktualius segmentus.
O dar „Bio City 3“ kartu su ta kompanija, kur buvo parduota už 3,5 mlrd. eurų, kadangi tas vaistas yra aktualus, reikia didelių gamybinių pajėgumų. Didelės skalės mikrobinių procesų gamybos centrui reikia 500 mln. eurų. Tiek reikia, kad gamintume baltymą, kuris gydo nealkoholinę cirozę. Kadangi aš ubagas, man didžiausias uždavinys susirankioti tų pinigų.
– Jau skelbta, kad į „Celltechną“ investavote 50 mln. eurų, į „Molekulinės biotechnologijos centrą“ planuojate investuoti 200 mln. eurų. Dar anksčiau įvardinta, kad per 10 metų iš viso bus investuota 7 mlrd. eurų suma, sukurta 2 tūkst. darbo vietų. Ar viskas vyksta pagal planą, o gal yra pokyčių?
– Kodėl aš tai viską darau? Šaunuoliai mūsų politikai, kurie labai greitai visko prisirašo. Jie sakė, kad 2030 metais iš modernios biotechnologijos Lietuvos valstybė turi daryti 5 proc. BVP.
2030 metais mūsų BVP, net neabejoju, bus 100 mlrd. eurų. Berniukai ir mergaitės, 5 mlrd. eurų nėra lengva padaryti. Jei nori tiek, reikia didelių fabrikų, kurie sukuria masto ekonomiką. Tik masto ekonomika gali tokius pinigus generuoti.
Jeigu norime įgyvendinti tą uždavinį, žiūrėkime kartu, kaip tai galima padaryti. Tokių tendencijų yra. Yra nacionalinis plėtros bankas ILTE, kurie turi „Milijardą verslui“. Niekas ten neduoda, bet paskolina. Jei paskolina 10 ar 15 metų – nėra taip, kaip su komerciniu banku, kur paskolina 5-eriems metams ir turi atiduoti. Tai nėra lengva.
Tai vienas pliusas yra su ILTE. Antras pliusas – jie gali skolinti didesnius pinigus. 10 mln. eurų ir komercinis bankas paskolins, bet jeigu reikia per 100 ar 200 mln. eurų, tai dideli pinigai. ILTE sako, kad yra pasiryžę tokias technologijas ir dalykus vystyti, pasiryžę pinigus skolinti.
Esame dabar procese tiek su ILTE, tiek su įvairiais komerciniais bankais. Nevardinsiu, bet daugelis komercinių bankų dabar irgi turi interesą, jiems irgi įdomu. O tas naujas partneris, kuris nupirko kompaniją už 3,5 mlrd. eurų – ir tas sako, kad įdomu. Irgi žada vienu ar kitu būdu dalyvauti tame projekte.
Tai tokia integracija, kai surenki 5–7 partnerius, sudedi į kupetą, o turi visiems viskas tikti, kad visi tikėtų ta idėja, kurią įgyvendini. Kaip jauniems žmonėms galiu pasakyti – turi visą laiką turėti viziją. Jei vizijos neturi, nieko gyvenime nepasieksi. Man sako, kad esu keistas. Keistas, bet yra „Bio City“ vizija, ji nupaišyta. Tam, kad ją išpildyčiau, tai ojojoj, kiek čia reikės dirbti. Dieną naktį reikės dirbti.
– Lietuvos 20-osios Vyriausybės programoje yra toks sakinys: „Ypač daug dėmesio skirsime gyvybės mokslų sričiai.“ Jaučiate tą dėmesį?
– Ar pamenate, ką man tėvas sakė, – nedalyvauk jokioje politikoje (juokiasi). Pasakyti, kad ne... Tas dėmesys prislopęs. Kadangi dabar yra kitos aktualijos. Kokios? Jūs patys žinote. Prieš 5-erius metus visi kartojo žodį „biotechnologijos“. Dabar kitos aktualijos.
Dideli darbai daromi tyliai, nešūkaujant. Visiems patariu daugiau dirbti, mažiau šūkauti. Dar galiu pasakyti vieną dalyką. Visi vaikšto paskui ir sako „reikia padaryti“. Pirmadienį ateina ir sako: „Reikia padaryti.“ Antradienį sutinku ir vėl sako: „Reikia padaryti.“ Trečiadienį tą patį sako. Ir taip visą savaitę, bet nieko nedaro. Visiems sakau: „Baikite kalbėti, imkite ir padarykite.“ Ką reikia padaryti – aš pats žinau.
Sako: „Reikia numušti tuos balionus.“ Tai eik ir numušk. Su lazda, tai lazda. Su lazeriu, tai su lazeriu. Su šautuvu, tai su šautuvu. Mano tėvas buvo medžiotojas. Tai duokite, pasiimsiu tėvo šautuvą su šratais, kalsiu į tą balioną.
– Labai aukštai skrenda jie.
– Gerą šautuvą reikia turėti.
– Koks šiandien gyvybės mokslų lygis yra Europoje, palyginti su JAV arba Kinija? Atrodo, kinai buvo tie, kurie ėmė ir padarė.
– Taip, jie neaiškina, kad „reikia padaryti“. Beje, amerikonai irgi pražiūrėjo kinus. Beje, aš jau daug metų Kinijoje, esu ten pastatęs tris fabrikus. Du – nedideliame miestelyje, kuris vadinasi Tiandzinas. Ten gyvena 12 mln., tai toks nedidukas miestelis. Dar vieną – dideliame mieste, Šanchajuje.
Kinus žinau nuo 1984 metų. Labai darbšti tauta, bet... Bet... Yra visokių „bet“.
Kai vysčiau ten tuos fabrikus, dar nebuvo „Northway“, buvau paprastas Bumelis. Tiesa, ten jau praėję laikai. Per įvairias perturbacijas, kurios čia vyko, nieko ten nebeturiu. Tiesa, tebeturiu Tiandzino miestelyje, viename iš fabrikų, stovi didžiulis monumentas. Kadangi kinai mėgsta monumentus, ant didelio kaip siena granito gabalo užrašyta, kad čia tais ir tais metais Vladas Algirdas Bumelis kartu su kinais įkūrė tokį ir tokį fabrikėlį.
Buvau nuvažiavęs prieš 10 metų, atsistojau prie to monumento, galvojau „Viešpatie, kaip įspūdingai atrodo“. Kur tu čia rasi Europoje ar dar kur, kad tokius keistus dalykus darytų. Bet jie turi kitokį mentalitetą, kitaip dirba.
Ar kinai vystosi? Puikiai vystosi. Ar kinai viską gali padaryti? Viską gali. Bet ar jau tokiame lygyje kaip vakarietiški kapitalistai? Dar ne. Todėl dar daug kas Vakaruose nelabai tiki kinais, nelabai ten eina visko daryti.
O amerikonai viską gali. Tiesa, jie patys visi bėgdavo į Kiniją, nes ten viskas tris kartus pigiau. Tačiau kai Donaldas Trumpas ėmėsi programos „Biosecurity“, kad viskas turi grįžti į Ameriką, labai daug amerikiečių kompanijų iš Kinijos pradeda kelti į Europą arba grąžinti į Ameriką.
– Kitas „Northway“ klasteris – medicina. Tai Vilniuje, Kretingoje, Klaipėdoje, Rygoje ir Londone veikiantys medicinos centrai. O dar yra investicijų klasteris, kaip suprantu, daugiausiai veikiantis nekilnojamojo turto srityje. Kokia šių bendrovių paskirtis?
– Jei kas galvoja, kad iš privačios medicinos visi yra pasidarę multimilijonieriais, tai yra gryna netiesa. Ko aš nuėjau į tą privačią mediciną? Todėl, kad mano vyresnioji dukra baigė Medicinos fakultetą, nuėjo dirbti į Šeškinės polikliniką. Kai atnešė pirmą algą, klausiu: „Vaikeli, kiek gavai?“ – „80 litų.“ – „Vaikeli, ką, taip ir žadi gyventi? Mes gi Bumeliai, kyšių neimame. Jei kas į kišenę duos, tu neimsi. Su 80 litų ir gyvensi?“ Sako: „O ką, tėvai, daryti?“
Dabar jau daktarai gerai gauna, kai valstybė algas neblogas skiria. Tada buvo liūdna. Pasakiau, kad jei nori daugiau užsidirbti, reikia daugiau dirbti. Tai vienintelis kelias. Jeigu nori daugiau užsidirbti, pradėk daryti sau. Pradėjome žiūrėti, gal kokį šeimos centriuką įsteigti.
Esi daktaras, aš – pacientas, turi vamzdelį, paklausei... Tačiau čia toks keistas verslas. O aš kadangi turėjau finansų iš biotechnologijų įmonių pardavimų, dalį jų sudėjome į medicinos centrų pastatymą. Ten didžiuliai pinigai sudėti.
Tie valstybininkai, kur naujai atėję į valdžią galvoja, kad čia privatininkai skriaudžia pacientus, ima kažkokias priemokas, pampsta pinigais... Tai aš galiu pasakyti, kad tą, ką aš esu sudėjęs į medicinos centrus, dar reikėtų kokius 50 metų dirbti, kad susigrąžinčiau tas investicijas. Tokia yra situacija.
Todėl, kad valstybinėje medicinoje valstybė duoda jiems pinigus, jie perka, ką nori: įrangą, tomografus, „šmomografus“, echoskopus, stato ligonines ir visa kita. Ar yra amortizaciniai atskaitymai, kurie sudėti į investicijas, sudėti į paslaugos kainą? Ne. O privačioje medicinoje, jei sudėjai pinigus, turi įtraukti, amortizuoti ir kažkokiu būdu grąžinti. Turi susigrąžinti investicijas. Tik paskui pradėti daryti pelną.
Valstybinėje medicinoje jokių investicijų, kurias padaro valstybė, nereikia grąžinti. Todėl jie sako, kad yra įkainis, kurį valstybė duoda, ir už tą įkainį jūs turite suteikti paslaugą. Čia yra nerealu. Kadangi jie neskaičiuoja visų investicijų, kurios yra daromos į valstybinę mediciną. Kai jiems bandai tai aiškinti, jie to nesupranta.
O dėl NT – ką ten uždirbsi. Nesu didelis spekuliantas, bet lietuvio pagrindinis investavimas yra NT. Ką visi darys, kai gaus iš pensijų fondų? Bėgs pirkti butus. Ką, nuomos juos? Kapeikas ten gauni, už elektrą susimoki, ne daugiau. Dar visi sako, kad NT brangsta. Nuo nepriklausomybės laikų kiek pabrango? 30 kartų turbūt.
– Esate įkopęs į aštuntą dešimtmetį, tačiau toliau vystote ambicingus projektus...
– Taip pasakysiu. Turėjau tokį verslo partnerį, kitame fabrike net pasitarimų kambarį jo garbei pavadinau „Carlo Salvi meeting room“. Jis buvęs mano mentorius. Man sakydavo: „Vladai, užmiršk viską, kas parašyta tavo pase. Išskyrus savo vardą ir pavardę.“
Kas mano pase parašyta – aš nepamenu. Jei sako, kad man jau tarp 70 ir 80 metų, nežinau – gal tarp 40 ir 50. Aš esu užmiršęs ir prisimenu savo vardą ir pavardę, kurią man davė mano tėvai. Daugiau man nieko nereikia.
– Gal esate išradęs kokį nors ilgaamžiškumo eliksyrą?
– Toks eleksyras yra dviejų rūšių. Pirma, nežiūrėk į savo pasą. Jei pradedi suprasti, kiek tau metų, tie metai tave slegia. Antra, esu parašęs knygelę „99 proc.“, tai 99 proc. yra darbo ir 1 proc. yra talento, kurį mes kiekvienas lietuvis turime. Tik ne visi norime įdėti 99 proc. darbo.
Reikia dirbti, kiekvieną dieną dirbti. Dirbk, dirbk, dirbk. Žmogus yra sukurtas dirbti ir galvoti. Galvojimas yra pats sunkiausias darbas, todėl niekas nenori juo užsiimti. Sutinki?
LRT nuotrauka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą