Klausimas, kurio niekas nenori kelti garsiai. Ir, atvirai, būtų patogiau to nedaryti. Bet kai 60 tūkstančių Baltarusijos piliečių gyvena tavo šalyje, kai jų lyderiai ima kalbėti apie „autonomines salas“, o jų pasuose vaizduojamos... tavo teritorijos – gerbiamieji, metas pabusti.
Kai pasaulis stebi karą Ukrainoje, mes Lietuvoje... žiūrime kitur.
Įsileidome dešimtis tūkstančių baltarusių, atidarėme duris, suteikėme prieglobstį, lepinome. Ir už ką?
Už tai, kad šiandien jie kalba apie autonomines salas Lietuvoje, spausdina „pasus“ su mūsų Vyčiu, o kai kurie – net žemėlapiuose priskiria Dieveniškes Baltarusijai.
Ne, tai ne pokštas. Tai – faktai. Ir tai turi vardą: litvinizmas.
Kas yra litvinizmas?
Litvinizmas – tai, istorinio revizionizmo forma, pseudoistorinė ideologija, kuri teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – buvo... ne Lietuva, o iš esmės baltarusių valstybė. Kad tikrieji „litvinai“ – ne lietuviai, o rusėniškai kalbėję slavai, kurių palikuonys šiandien gyvena Minske ir Gardine.
Skamba absurdiškai?
Bet tai ideologija, kuri įteisinta pasuose, eksportuojama per propagandos kanalus, ir, svarbiausia – priimama kaip „alternatyvi tiesa“ net tarp kai kurių demokratinės opozicijos veikėjų.
Jie sako:
„LDK buvo rusėniška, stačiatikiška, slavų kalbos valstybė.“
„Litvinai – tai ne lietuviai.“
„Vilnius – tai istorinė mūsų sostinė.“
Kuo tai skiriasi nuo rusiško pasakojimo apie Krymą?
Atsakymas: niekuo.
Šis naratyvas perrašinėja istoriją. O kai perrašoma istorija, greitai perbraižomos ir sienos. Lygiai taip pat prasidėjo Krymo istorija. Lygiai taip buvo sakoma – „rusai buvo, rusai gyveno, vadinasi – Krymas mūsų“.
Cichanouskio „salos“ ir baltarusių pasai
Kai 2025 metų liepą iš kalėjimo paleistas Serhejus Cichanouskis pareiškė, kad, jei nepavyks sugrįžti į Baltarusiją, reikia kurti „salas“ Lietuvoje, tai skambėjo kaip kliedesys. Bet ar tikrai?
Cituoju:
„Galime vystytis kaip vokiečių autonominė apygarda Rusijoje, ar kaip žydų sritis. Šalis – tai žmonės.“
Ką tai reiškia?
Tai reiškia bandymą testuoti ribas.
Kiek Lietuva yra valstybė, o kiek – teritorija, kurioje galima realizuoti kitų tautų projektus?
Lietuvos politikai tą pavadino absurdu. Prezidentas Nausėda – nacionalinio saugumo klausimu.
Bet sustokime. Ar tikrai tai absurdas? O gal – bandomasis balionas, geopolitinis testas: kiek dar Lietuva leis laužyti savo suverenitetą? Kiek dar toleruosime neatsakytus klausimus apie savo valstybės simbolius, žemes ir tapatybę?
„Naujosios Baltarusijos pasai“
2024 m. baltarusių opozicija pristatė „Naujosios Baltarusijos pasą“.
Ant viršelio – Vytis. Taip, mūsų Vytis. Tik jie jį vadina „Pahonija“.
Bet ar kas paklausė Lietuvos – ar galima mūsų herbu naudotis?
Ir kas dar viduje? Ogi žemėlapis, kuriame Dieveniškių iškyšulys – Lietuvos teritorija – priskirta Baltarusijai.
Atsitiktinumas? Spaudos klaida? Tik ne geopolitikoje.
Tai yra tylus, klastingas signalas: „mes turime pretenzijų.“
Tai – sąmoningas simbolinis veiksmas.
Pirmiausia – vizualinė pretenzija. Tada – dokumentas. Ir tada
sakoma: „šiuos žmones mes privalome ginti.“
Taip buvo su Sudetų vokiečiais 1938-aisiais.
Taip buvo su Krymo rusakalbiais 2014-aisiais.
Ar tikrai naivu manyti, kad Lukašenka ar Putinas to nesvarstys, kai turės „savo žmonių“ kortą Lietuvos teritorijoje?
Skaičiai, kuriuos bijoma ištarti garsiai
Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 60 tūkst. Baltarusijos piliečių.
Bet žinote, kiek iš jų prašė prieglobsčio 2024 m.?
Tik 140.
Kiti – verslininkai, programuotojai, statybininkai, IT specialistai. Ekonominiai migrantai.
Gerai – dirba. Bet kodėl tada šita banga tampa politinio poveikio struktūra, kurioje jau kalbama apie „salas“, „autonomijas“ ir simbolines pretenzijas?
Ar mūsų pasieniečiai paklausė bent vieno iš jų – kam priklauso Vilnius? Kam Krymas? Ar kas tikrino jų pažiūras?
VSD viešai pripažino to daryti nepajėgi.
Kaip reaguoja Lietuva?
Prezidentas Gitanas Nausėda: „Neleisime improvizacijų.“
NSGK pirmininkas Giedrimas Jeglinskas: „Čia – nacionalinio saugumo klausimas.“
Seimo narys Vytautas Sinica: „Tai antivalstybinės veiklos riba.“
Užsienio reikalų komiteto vadovas Motuzas: „Reikia integracijos, o ne salų.“
Gerai. Bet ar tai veiksmai, ar tik nuomonės?
Faktas: šie pasai ir toliau platinami.
Cichanouskio šeima – neatsako žurnalistams, bendrauja tik vaizdo įrašais rusų kalba.
Sviatlana Cichanouskaja per penkerius metus neišmoko lietuviškai, nepasmerkė litvinizmo, neatsižadėjo teritorinių pretenzijų.
Atrodo pažįstamai? Taip elgiasi ne integruotis norintys žmonės, o atskirą struktūrą kuriantys veikėjai.
Kodėl tai rimta?
Prisiminkime: Litvinizmo esmė – tapatybės vagystė.
Jie sako: „LDK – mūsų.“
Jie sako: „Vilnius – mūsų.“
Jie sako: „Vytis – mūsų.“
Tai – ne interpretacijos. Tai – sisteminė tapatybės vagystė, kurios tikslas – silpninti Lietuvą.
Ir kai šią ideologiją palaiko ar toleruoja Cichanouskiai, kurie de facto turi savo užsienio reikalų ministeriją, pasus, simbolius, himną – turime klausti:
Ką mes finansuojame? Ir ką mes kuriame savo teritorijoje?
Padėjome? Taip. Ir turėjome padėti.
Bet yra skirtumas tarp pagalbos nuo režimo ir leidimo svetimos ideologijos sklaidai mūsų teritorijoje.
Ar mes valstybė, ar tik „draugiška bazė alternatyviai Baltarusijai“, kaip sako Seimo narys Sinica?
Ar mes kontroliuojame savo simboliką?
Kodėl pasas su Vyčiu, kuriame mūsų žemės, nėra uždraustas Lietuvoje?
Kodėl mes patys leidžiame finansuoti struktūras, kurios projektuoja mums svetimą valstybingumą?
Litvinizmas – tai ne praeities ginčas. Tai dabarties karas dėl tapatybės.
Jis ateina ne su šarvais, o su pasais. Ne su tankais, o su žemėlapiais. Ne su vėliavomis, o su „salų“ idėjomis.
Ir jei mes nesakysime „ne“, kai bandoma mūsų Vyčio simboliu dekoruoti kitų valstybių dokumentus, kai mūsų žemės pervadinamos į „istorines baltarusių teritorijas“, kai mūsų pagalba tampa platforma ideologijai, kuri neigia Lietuvą – mes ne būsime aukos. Mes būsime bendrininkai.
Šiandien dar galime kalbėti lietuviškai, nors tiesa sakant jau ne visada ir visur... Ypač Vilniuje.
Dar galime pasakyti „mūsų žemė“, „mūsų herbas“, „mūsų istorija“.
Bet tik todėl, kad kol kas neatėmė.
Ir kol mes patys to neatsižadėjome.
Todėl klausiu Jūsų:
– Ar mes vis dar esame valstybė?
– Ar tik svetinga teritorija, kurią testuoja kiti?
Atsakykime ne žodžiais, o veiksmais.
Jeigu Jums rūpi mūsų valstybė – pasidalinkite, šiuo įrašu.
Nes Vytis ne tik puošia dokumentus.
Jis – gina. Bet tik tada, kai mes jį giname pirmi.
Komentaras perskaitytas OpTV Youtube kanale, nuoroda į visą laidą:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą