2023 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Klasės draugo tėvelį prof.Juozą Paškevičių (1924 03 19-2023 03 26) išlydint


Su Algimantu Paškevičiumi, velionio prof.Juozo Paškevičiaus sūnumi, mokiausi vienoje klasėje. 1969 m. kartu baigėme Vilniaus 23 vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Universiteto Gamtos fakultetą, kuriame dirbo klasės draugo tėvelis prof.Juozas Paškevičius.

Dar prieš kelias savaites klasės draugas Algimantas pasakojo susirinkusiems klasiokams, kad jo 99 metų tėvelis dar sveikas ir gerai jaučiasi, todėl žinia apie jo mirtį buvo nelaukta. Šią liūdną žinią sužinojau iš klasės draugų.

Urna su velionio palaikais yra pašarvota Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius), atsisveikinimas vyksta šiandien iki (trečiadienį) iki 20 val. ir 03. 30 d. (ketvirtadienį) 10–13 val.

Šv. Mišios bus laikomos trečiadienį (03. 29 d.) 18 val. Urna išnešama ketvirtadienį 13 val., laidotuvės vyks Vilniaus m. Kairėnų kapinėse.

2020 metais LRT išleido puikų filmą Pradėk nuo savęs”pasakojantį apie prof. Juozo Paškevičius gyvenimo kelią, ilgus metus, paskirtus geologijai.


Vikipedijoje apie velionį rašoma:

Juozas Paškevičius (g. 1924 m. kovo 19 d. Anykščių rajone, Dabužėlių kaime) –geologas, geografas, gamtos mokslų daktaras, profesorius.

1943 m. baigė Veprių žemės ūkio mokyklą. 1944–1945 m. Musninkų valsčiaus agronomu. 1947 m. baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą. 1952 m. baigė Vilniaus universiteto geologijos skyrių. 1958 m. apgynė geologijos ir mineralogijos kandidatinę disertaciją, suteiktas kandidato mokslinis laipsnis, 1994 m. nostrifikuotas gamtos mokslų daktaro laipsnis. 1973 m. apgynė geologijos ir mineralogijos mokslų daktaro disertaciją, nostrifikuotas į Gamtos mokslų daktaro laipsnį. 1976 m. patvirtintas profesoriaus vardas.

1952–1953 m. Lietuvos mokslų akademijos geologijos ir geografijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1953–1963 m. Vilniaus universitetą Geologijos katedros vyr. dėstytojas, 1963–1975 m. docentas, 1975–1990 m. profesorius, Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas. 1990–1992 m. Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesorius, nuo 1993 m. – rentininkas.

Apdovanojimai: Garbės ženklo ordinas (1976 m.), Lietuvos valstybinė premija (1983 m.), Lietuvos mokslo premija (1997 m.), Juozo Dalinkevičiaus premija (1998 m.).

Lietuvos geologų sąjungos garbės narys.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Paskelbtos 25 monografijos ir knygos (vieno autoriaus ir su bendraautoriais),

  • publikuoti 205 moksliniai straipsniai respublikos ir tarptautiniuose žurnaluose,

  • redaguoti ir išleisti žurnalo „Geologija“ 35 tomai (1980–2001),

  • organizuota 10 mokslinių respublikinių ir tarptautinių konferencijų,

  • daugelio publicistikos ir Lietuvos geologijos istorijos straipsnių autorius.

Portale „Anykštėnai“plačiau aprašoma prof.J.Paškevičiaus biografija:

Tėvai: Julius Paškevičius (1879–1925) ir Juzė Griškaitė-Paškevičienė (1887–1965) – žemdirbiai smulkūs ūkininkai, turėjo 7 hektarus žemės. Tėvui anksti mirus, augo su motina šešių vaikų šeimoje, buvo penktasis. Broliai ir seserys: Julius Paškevičius (1907–2000) – amatininkas kalvis, Pranė Paškevičiūtė-Nikiparavičienė (1908–2004) – žemdirbė, Vincenta Paškevičiūtė (1910–1997) – darbininkė, Elena Paškevičiūtė-Žvikienė (1921–2011) – darbininkė ir Antanas Paškevičius (1926–1994) – tremtinys, darbininkas.

Vaikystėje piemenavo. 1930–1934 m. mokėsi Dabužių (Anykščių r.) pradžios mokykloje. 1934–1941 m. gyveno tėviškėje ir dirbo žemės ūkyje bei statybose. 1941–1943 m. toliau mokėsi Veprių (Ukmergės r.) žemesniojoje žemės ūkio mokykloje, 1943–1944 m. pradėjo studijuoti sodininkystę Vilniaus vidurinėje sodininkystės mokykloje.

Nebaigęs mokslo, J. Paškevičius slapstėsi nuo vokiečių mobilizacijos darbams ir nuo mobilizavimo į sovietinę kariuomenę. 1944–1945 m. jis dirbo Musninkų (Širvintų r.) valsčiaus agronomu. 1945–1947 m. jis tęsė ir baigė sodininkystės mokslus Vilniaus žemės ūkio technikume, tuo pačiu metu mokėsi ir baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją.

1947–1952 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, įgijo geologo išsilavinimą. Studijuodamas 1947 m. dirbo Vilniaus miesto apželdinimo tresto sodininku, 1949–1952 m. – Vilniaus universiteto Geologijos katedros vyresniuoju laborantu.

1952–1953 m. J. Paškevičius dirbo Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.

Nuo 1953 m. jis buvo Vilniaus universiteto Geologijos katedros dėstytojas. 1953–1963 m. jis dirbo vyresniuoju dėstytoju, 1963–1975 m. buvo docentas, 1975–1990 m. – Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas, profesorius. 1975–1976 m. jis atkūrė Vilniaus universiteto Geologijos muziejų.

1958 m. Vilniaus universitete J. Paškevičius apsigynė geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatinę disertaciją "Pietų Pabaltijo ordoviko-silūro uolienų stratigrafija ir fauna". 1973 m. ten pat jis apsigynė geologijos ir mineralogijos mokslų daktaro disertaciją "Pietų Pabaltijo ordoviko ir silūro biostratigrafija, koreliacija ir graptolitai", 1994 m. nostrifikuotas habilituotas fizinių mokslų, geologijos daktaras.

1990–1992 m. J. Paškevičius buvo Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesorius, o nuo 1993 m. yra rentininkas.

Jis taip pat buvo Lietuvos stratigrafijos komisijos pirmininkas (nuo 1973 m.), Vilniaus universiteto Gamtos ir geologijos tarybos moksliniams laipsniams teikti mokslinis sekretorius ir pirmininkas (1963˜–1980 m.), kelių geologijos mokslų daktarų ir habilituotų daktarų rengimo komisijų pirmininkas.

Nuo 1994 m. J. Paškevičius yra Lietuvos geologų sąjungos garbės narys. Jis taip pat yra Rusijos Mokslų akademijos Graptolitų tyrimo komisijos biuro narys, Tarptautinės paleontologų asociacijos, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys.

Svarbiausi jo moksliniai darbai: ištyrė Baltijos šalių ordoviko ir silūro sitemų biostratigrafiją, pečiakojus, graptolitus (iš jų 10 porūšių, 27 rūšys ir  viena gentis – Lithuanograptus – nauji), išskyrė graptolitų zonas. J. Paškevičius dalyvavo tarptautinėse mokslinėse geologinėse ekspedicijose Vidurinėje Azijoje (1962 m.), Podolėje (Ukraina, 1963 ir 1983 m.), dirbo Čekoslovakijos nacionaliniame muziejuje (1964 m.), Lenkijos Mokslų akademijos Paleobiologijos institute (1971 m.), Berlyno gamtos muziejuje (Vokietija, 1981 m.).

Jis dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir kitose šalyse, pats Lietuvoje organizavo per 10 mokslinių respublikinių ir tarptautinių konferencijų. Vilniaus universitete jis organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją Igno Domeikos 200 gimimo metų sukakčiai pažymėti (2002 m.), ta tema išleido 2 knygas užsienio kalbomis.

J. Paškevičius parašė ir išleido monografijas "Lietuvos silūro biostratigrafija ir graptolitai" (rusų kalba, 1979 m.), "Baltijos respublikų geologija" (1994 m.), "Lietuvos geologija" (su kitais autoriais, 1994 m.), "The Geology of the Baltic Republics" (anglų kalba, 1997 m.), mokslinę autobiografiją "Gyvenimo ir mokslo vingiuose" (2010 m.), prisiminimų knygas "Etnografinis kaimas : istorija ir dabartis" (2013 m.), "Vilniaus sodų pavėsyje" (2014 m.), "Dabužiai ir svajonių tikrovė" (2015 m.).

Su kitais autoriais jis parengė knygas "Trumpa LTSR geologijos apybraiža" (rusų kalba, 1959 m.), "TSRS geologija" 39 tomas "Lietuvos TSR" (rusų kalba, 1961 m.), "TSRS stratigrafija. Silūro sistema" (rusų kalba, 1965 m.), "Rusijos platformos v. dalies siniko, paleozojaus ir triaso stratigrafija ir paleogeografija" (rusų kalba, 1973 m.), "Geologinės minties raida Lietuvoje" (rusų kalba, 1981 m.), "Bendrosios geologijos laboratoriniai darbai" (1989 m.),  "Lietuvos stratigrafiniai padaliniai" (lietuvių, rusų, anglų kalbomis, 1999 m.), "Lietuvos mokslas. Geomokslai" (1999 m.), "Lietuvos stratigrafijos vadovas" (2000 m.).

J. Paškevičius sudarė ir redagavo biografinį rinkinį "Juozas Dalinkevičius" (1988 m.). Jis publikavo per 280 mokslinių straipsnių respublikos ir tarptautiniuose žurnaluose, redagavo ir išleido 35 žurnalo "Geologija" tomus (1980–2001 m.), buvo Lietuvos atlaso geologijos skyriaus atsakingasis redaktorius.

J. Paškevičius buvo apdovanotas "Garbės ženklo" ordinu (1976 m.), už Lietuvos atlasą jis gavo Lietuvos SSR valstybinę premiją (1983 m.), Lietuvos nacionalinę mokslo premiją (1997 m.), J. Dalinkevičiaus premiją (1998 m.).

Laisvalaikį skiria sodininkystei, lyrinei muzikai ir dainoms.

Vedė 1949 m. liepos 16 d. Vilniuje, žmona Anelė Maliukevičiūtė-Paškevičienė (1924–2007) – gydytoja epidemiologė. Liko našlys. Sūnus Algimantas Paškevičius (g. 1952 m.) – fizikas, švietimo organizatorius, verslininkas leidėjas, duktė Jūratė Paškevičiūtė-Mikulskienė (g. 1956 m.) – biochemikė, valstybės tarnautoja.

Vilniaus universitetas parengė ir išleido bibliografijos rodyklę "Juozas Paškevičius: gyvenimas geologijai" (2004 m.).

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas J. Paškevičiaus asmeninis fondas (F284), kuriame sukaupti 1920–2014 m. laikotarpio dokumentai. 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Kai vadovauja ginekologė-akušerė lauk persileidimo

ES didelėje krizėje. ES narės parasiskolinusios, prekės nekonkurencingos, pramonė bėga dėl keturis kartus pakilusių energijos šaltinių kainų...