1977 metai. Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija. Kiekvienais metais Sovietinės valstybės saugumo darbuotojai ir Lietuvos Religinių reikalų kulto įgaliotinis darydavo vizitaciją. Pas šios parapijos dekaną monsinjorą gerb. L.M. Vizito tikslas abipusiai piniginiai susitarimai, kiek vertas jo žinioje esantis kunigas.
Susitikimo aplinkybes buvo stengiamasi nuslėpti nuo aplinkinių. Tą dieną, kada apsilankydavo kėgebistiniai pareigūnai, visi parapijoje patarnaujantys kunigai ir kiti tarnautojai pašto dėžutėje rasdavo pakvietimus į Šiaulių teatrą. O teatro koridoriuose sklido pagerintos kavos kvapas, ir nuo jos pagerinimo ir pagarsintos kalbos garsai girdėjosi ir uždarų durų. Juk klebonijoje nieko nėra. O koks teatras vyksta tarp dekano, kulto reikalų įgaliotinio ir jo vairuotojo , kaip sprendžiamas kunigų likimas? Vadovaudamiesi tiesa, kad Dievo reikia labiau klausyti negu žmogaus, tą vidurnaktį vaišinasi ir kulto reikalų P.T., vairuotojas N.N., žinodamas, kad išgėrusiam ar girtam niekas neleis sėsti už vairo ir pasiliks nakvoti, nes aptarinėti yra ką, o ir sandėris turi būti abipusiai naudingas. Taigi iš už durų pasigirdo gerb. dekano balsas: „Jei mano naudai, tai man nė vienas vikaras ne prie širdies“. Mat mes trys vikarai – Antanas, Jonas ir aš - labai gerai sutarėme, nes to meto seminarija mus išmokė, kad Dievo labiau reikia klausyti, negu liberalistinių, modernistinių, gal net kėgebistinių pažiūrų dvasininkų. Tada dar niekas nedrįso jauniems kunigams patarinėti iš užjūrių, kaip elgtis, kaip kalbėti ir bendrauti su represinių struktūrų asmenimis, kad neprasilenkti su tiesa. Kaip sužinojau šią apgaulę, daugiau į tokius KGB įsiviliojimus į teatrą nėjau.
Šį kartą norėtųsi sužinoti kunigų pirkimo ir pardavimo varžytinėse kainą? Kiek šiandien klubas moka už krepšininkus, ginančius valstybės ar klubo garbę, ne paslaptis. Mokami milijonai.
Kiek kainavo sunkiomis okupacijos sąlygomis išsimokslinusių kunigų, gynusių sąžinės laisvę, tautos moralę, kvietusių jaunimą prie Šv. Rašto studijų, slapta ligoninėse lankančių ligonius teikiant Šv. Sakramentus, ugdant patriotiškumą ir t.t. – kunigų rublinė indeksacija?
Parapijoje susidarė tikra dvasingumo opozicija prieš vieną tarybinei valdžiai ( apie kurį kun. S.Tamkevičius, redaguodamas „ Katalikų Bažnyčios Kroniką“ 6 tome rašė kaip apie raudonąjį dekaną) lojalų dekaną.
Nors dekanas bandė mus išskirti , padarant kurį nors paklusnesnį jam, o ne svarinskininkams ar Tamkevičiams ( taip „raudonieji“ kunigai vadindavo uolius, sąžiningus, nekolaboruojančius su KGB dvasininkus), bet mes buvome kitaip paruošti kunigų seminarijoje prieš pataikavimo gundymus. Taigi už uždarų durų ir vyko derybos dėl vikarų, kurių dėka pagyvėjo jaunimo ir ir kitų parapijiečių sielovada Šiaulių mieste, o tada dekanui pasirodė, kad mes nė vienas jam ne prie širdies. Tada sprendimą turi priimti kulto reikalų įgaliotinis, kad dekanas įtiktų KGB.
Sekančią dieną labai anksti, dar rytui neišaušus, į vikaro A. Bulotos kambario duris pasibeldė dekanas. Įėjęs padavė du vokelius ir paprašė, nurodydamas, į kurio palto, kabančio klebonijos koridoriuje, kišenę turi įdėti vokelį. Į reikalų kulto įgaliotinio pilkos spalvos palto kišenę vikaras turėjo įdėti storą voką, o į vairuotojo lietpalčio kišenę – plonesnį voką. Dekano prašymą reikėjo išpildyti, nes po naktinių vaišių tikrai dekanas galėjo susimaišyti. Kiek už kurį kunigą buvo suderėta nežinoma, tik vokai buvo stori. Tik kunigas Jonas dar metus laiko pasiliko Šiauliuose, nes jis neseniai buvo paskirtas. Kunigą Antaną grąžino į senąją vyskupiją už Nemuno į kaimą, o kunigą A.Bulotą – pas šėtono apsėstą kleboną, kuris mirusios jo motinos neleido sūnui kunigui laidoti. (Tai girdėjo ir vikaro kurso draugas dabar jau vyskupas), sakydamas, o kas man pinigus surinks per Šv.Mišias? Kad ir neleido , kun. A. Bulotas vis tiek išvažiavo laidoti mamos.
Su šiomis motinos laidotuvėms daug ką ir sau palaidojo, nes kunigų motinos ir tėvai daug melsdavosi ir meldžiasi, kad jų sūnūs būtų gerais kunigais. Vienas iš tokių pasižadėjimų susidūrus su tokia klebono „užuojauta“per mamos laidotuves – tai niekada per Šv.Mišių auką bažnyčioje nekaišioti susikaupusiems ir besimeldžiantiems žmonėms lėkštelės su pinigais. To nedaryti, tarsi parapijiečiai nesuprastų, kad tai jų bažnyčia, jų aukomis ir pinigais pastatyta ir tarsi nežinotų, kad ją reikia išlaikyti. Nemaišyti raštinės ir skelbimų lentos „liturgijos“, su Kristaus Aukos liturgija.
„Man labai nejauku, kai atsiranda kunigų, kurie net per laidotuves ar per mirusiųjų minėjimus Šv.Mišių metu renka pinigus iš bažnyčioje dalyvaujančių žmonių, kai artimieji jau rašinėję būna atsiskaitę už patarnavimus.Teisingai rašė monsinjoras Alfonsas Svarinskas XXI amžiuje, kad anksčiau mus slėgė diktatūra, o dabar pinigai. Priėmiau vieną parapiją su 20 0000 rb. skola ( tai keturių lengvųjų automobilių kaina). Per 7 metus vieną iš griūvančių bažnyčių suremontavome už 16 000 rub. kaip naują, o joje buvo tik 150 užsiregistravusių parapijiečių. Kitą bažnyčią du kartus paremontavome ir išeidamas iš šios parapijos palikau kasoje 6000 rublių, išmokėtas skolas 20 000 rb, ir niekada nerinkau per šv. Mišias pinigų. Parapijiečiai matė, ko nori iš jų parapijos klebonas.
Ar sužinosime iš KGB archyvų tikrą, bet skirtingą pagal vokelių storį, kunigų kainą, neskaitant sovietinių lagerių ir žudymų, ar atrasime šiandieną tą kunigystės moralinį palyginimų kriterijų, dėl kurio sielojasi Šv.Tėvas Benediktas XVI susitikimuose su kardinolas, vyskupais, kunigais, kad neištuštėtų bažnyčios ir Kunigų seminarijos ir ko nori parapijiečiai iš kunigo?“
„Kadangi laikraščiai daug rašo KGB tema, tad noriu papasakoti, kaip sunkiai mes, baigę sovietiniais laikais Kunigų seminariją, buvome represinių struktūrų rūšiuojami, perkami, nuodijami ir parduodami, o šiandien galbūt norima jų darbus užtrinti, nes VSD dirba KGB rezervistai, o mes stojome visu gyvenimu ir kūnais Sausio 13-ąją su klierikais prieš tankus, gindami Lietuvą nuo KGB.
Kažkas tai turi jau Nepriklausomos Lietuvos kainininko perkainoti ir dvasines, ir moralines vertybes? Rašė apie Kaltinėnų parapijiečių išgyvenimus, sielovados pavertimą tik religine pramoga, kai Rugsėjo 1-ąją suvaryti mokiniai į bažnyčią ir nė vienas neina per Šv. Mišias Komunijos, ta ką dėsto ir moko apie religiją kapelionas ir t.t. O kariuomenės moralumas? Tik paskaitęs Jūsų „KGB archyvo kelias driekėsi per Lietuvą“ dirbau tada Krašto apsaugos ministerijoje kariuomenės kapelionu.
Kapelionas – dvasininkas yra – akys, ausys ir sąžinė. Jis atstoja 7 psichologus. Iš kur tai? Iš NATO struktūrų konferencijų, taikos misijų, iš keršto , iš šiandieną besitęsiančio smurto ir vandalizmo per 30 kunigystės sielovados metų“.
Kunigas Alfonsas Bulotas, 2006 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą