Dar kartą apie Henrio Kisindžerio „pranašystę“ apie Izraelį. Prof.Valentinas Katasonovas
Dar kartą apie Henrio Kisindžerio „pranašystę“ apie Izraelį. Didelis klausimas, ar žydų valstybė išgyvens dabartinę eskalaciją.
2012 m. pasaulio geopolitikos patriarchas Henry Kissingeris padarė šokiruojantį pareiškimą: „Po 10 metų Izraelio nebeliks. Tai buvo labai trumpai, be jokių šio geopolitiko komentarų. Pareiškimas buvo dar labiau šokiruojantis, nes jį padarė politikas, kuris pagal tautybę yra žydas. Ir atrodytų, kad Kisindžeris, kaip žydas, turėjo padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad Izraelis ne tik išliktų, bet ir toliau stiprėtų. Stebėtina, kad politikos patriarcho pareiškimas buvo aistringas. Primena kokio nors astronomo pareiškimą, kad kuri nors visatos žvaigždė sudegs po dešimties metų. Dėl Kisindžerio bešališkumo buvo kaltinamas jo diplomatinis gebėjimas slėpti jausmus.
Per dešimt metų nuo Kisindžerio apreiškimo įvairaus rango ekspertai ir geopolitikai bandė suprasti ir paaiškinti, ką turėjo omenyje amerikiečių politikos guru. Tačiau kai kurie ne itin mąstė šiuo klausimu, manydami, kad „patriarchas“ pradėjo pulti į senatvinį marazmą (2012 m. jam buvo jau devyniasdešimt metų). Ši versija tapo dar įtikinamesnė po to, kai 2022 m. baigėsi dešimties metų laikotarpis nuo „pranašystės“ paskelbimo, o Izraelis vis dar gyvavo. O situacija Izraelyje ir aplink jį nežadėjo jokių ypatingų grėsmių žydų valstybei.
Tačiau praėjus vienuolikai metų po skambaus Kisindžerio pareiškimo prasidėjo Izraelio ir palestiniečių karas. Iš pradžių dauguma žiniasklaidos priemonių 2023 m. spalio 7 d. Artimuosiuose Rytuose prasidėjusius įvykius pristatė kaip „nelaimingą atsitikimą“, kaip vietinį „Hamas“ teroristinį aktą, kaip specialiųjų tarnybų ir Izraelio ginkluotųjų pajėgų „aplaidumą“. Ir kad šį vietinio masto konfliktą galima greitai numalšinti. Vietoj to konflikto liepsna ėmė vis labiau įsiliepsnoti. Ir jau plika akimi buvo matyti, kad Izraelis nesistengia gesinti gaisro, o priešingai - pila į jį vis daugiau benzino.
Šiandien jau beveik niekas neabejoja, kad jau dvejus metus Artimuosiuose Rytuose vykstantis ginkluotas konfliktas yra ne atsitiktinumas, o gerai parengta Izraelio operacija, turinti savo toliaregiškų tikslų ir vykstanti pagal konkretų planą.
Tiek užsienio, tiek Rusijos žiniasklaida laikosi nuomonės, kad pasirengimas dabartiniam karui prasidėjo, vienų šaltinių teigimu, prieš dešimt metų, kitų - net prieš du dešimtmečius.
Sunku net suskaičiuoti ginkluotų konfliktų tarp Izraelio ir palestiniečių bei kaimyninių arabų valstybių skaičių. Patys didžiausi: 1948-1949 m. arabų ir Izraelio karas; 1967 m. Šešių dienų karas (per jį Izraelis užėmė Palestinos arabų gyvenamas teritorijas); 1973 m. Likimo dienos karas; 1982 m. Libano karas (išvaręs Palestinos išsivadavimo organizaciją iš Libano į Tunisą) ir 2006 m. Antrasis Libano karas. Gazos ruože vyko kelios labiau lokalizuotos Izraelio karinės operacijos: „Liejamasis švinas“ (2008-2009 m.); „Gynybos stulpas“ (2012 m.); „Nesudaužoma uola“ (2014 m.); „Juodasis diržas“ (2019 m.).
Žinoma, nė vienas iš šių karų ir operacijų Izraeliui nebuvo ekspromtas. Buvo gerai parengtas scenarijus (algoritmas). Beveik kiekvienas konfliktas ir kiekvienas karas prasidėdavo nuo to, kad arabai būdavo išprovokuojami paleisti pirmąjį šūvį, vaizdžiai tariant. Žydų valstybė (paprastai kartu su JAV) juos iš anksto parengė tiek politiniu, tiek kariniu požiūriu. Be to, šiandien žinoma, kad, tarkime, Henry Kissingeris (pastaruoju atveju kaip JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir kaip JAV valstybės sekretorius) labai aktyviai dalyvavo rengiantis Šešių dienų karui ir Teismo dienos karui (Doomsday War). Šis amerikiečių politikos guru gerai išmano Izraelio karų rengimo ir provokavimo virtuvę.
Svarbiausias tokių karų tikslas buvo išplėsti žydų valstybės sienas. Žingsnis po žingsnio žydai judėjo link nelabai plačiai reklamuojamo tikslo – Didžiojo Izraelio sukūrimo. „Didžiojo Izraelio“ sąvoka į apyvartą įvesta praėjusio amžiaus pradžioje. Tai atsispindi Pasaulio sionistų organizacijos, įsteigtos per Pirmąjį sionistų kongresą, įvykusį 1897 m. rugpjūtį Bazelyje, Šveicarijoje, dokumentuose. Norėdami sukurti Didįjį Izraelį, sionistai pirmiausia turėjo turėti bent dalį teritorijos Palestinoje, turinčios žydų valstybės statusą. Šiandien yra daug istorikų, kurie nuo XXI amžiaus aukštumų pradeda geriau suprasti daugelio pasaulinių XX amžiaus įvykių prasmę. Pirmiausia – dviejų pasaulinių karų prasmė. Tokių istorikų teigimu, sunku pervertinti sionistų vaidmenį ruošiant ir kurstant šiuos karus. Jiems šie karai buvo priemonė sukurti Izraelio valstybę.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad kai kurie politikai ir stebėtojai tai suprato net praėjusiame amžiuje. Tarp jų išskirtinio paminėjimo vertas anglų žurnalistas ir rašytojas Douglasas Reedas (1895-1976). Savo nuomonę apie sionistų vaidmenį kurstant du pasaulinius karus jis išdėstė knygoje „Ginčas apie Sioną. 2500 metų žydų klausimui“ (Knygą Douglasas Reedas parašė 1949–1956 m., pirmą kartą ji išleista po jo mirties – 1977 m.). Postūmis parašyti knygą buvo JT sprendimas 1948 metais įkurti Izraelio valstybę. Giliai suprasdamas visas šio sprendimo subtilybes, Douglasas Reedas įžvalgiai rašė, kad Izraelio projektas yra visos žmonijos kasykla, kad dėl jo trečiasis pasaulinis karas beveik neišvengiamas. Po Douglaso Reedo knygos išleidimo daugelis autorių ir jo kūrybą apibūdino žodžiais „aliarmas“, „sąmokslo teorijos“, „antisemitizmas“ ir kt. Knyga buvo konfiskuota iš bibliotekų ir knygų prekybos, knygos leidėjai grasino...
Praėjo beveik septyni dešimtmečiai nuo tada, kai Douglasas baigė savo darbą su knyga. Tačiau visi įvykiai aplink Izraelį vystosi taip, kaip prognozavo anglų žurnalistas. Knygoje „Ginčas apie Sioną“ suskaičiavau apie dvi dešimtis vietų, kur autorius tiesiogiai sako, kad Izraelio valstybės sukūrimas sukels trečiąjį pasaulinį karą. Kodėl? Nes sionistams, kurie siekė sukurti žydų valstybę, jos reikia (Izraelio valstybės), kad jie įgytų valdžią visame pasaulyje. Pasaulis priešinsis. Sionistai turės panaudoti jėgą (įskaitant branduolinius ginklus), kad palaužtų pasaulio pasipriešinimą. Tačiau Douglasas Reedas teigė, kad trečiasis pasaulinis karas de facto jau prasidėjo pasibaigus antrajam ir tikrai po Izraelio sukūrimo 1948 m. Tik neperėjo į labai karštą ir žmogžudišką fazę: „Trečiasis pasaulinis karas prasidėjo iškart pasibaigus antrojo mūšiams ir nuo to laiko nuolat plito po visą pasaulį, šen bei ten. . Tereikia nedidelio smūgio iš vienos pusės, kad jis įsipliestų į naują visuotinį karą. Douglasas Reedas numatė, kad žmogžudystės fazė gali ateiti XX amžiaus pabaigoje. Čia jis klydo. Tikriausiai, bent iš dalies, šią klaidą (gana netikslumą) galima paaiškinti tuo, kad beatodairišką apsėstųjų sionistų lenktynes į pasaulio viešpatavimą suvaržė tokie politikai kaip Henris Kissingeris. Dabartiniame šimtmetyje tokių politikų nebėra (arba bent jau jų nebėra), todėl judėjimas į karštą ir žudikišką trečiojo pasaulinio karo fazę smarkiai įsibėgėjo.
Regis, Henry Kissingeris, tardamas žodžius „po 10 metų Izraelio nebus“, rėmėsi ne kažkokiais mistiniais apreiškimais „iš viršaus“, o slapta informacija apie Izraelio pasiruošimą (padedant JAV) dideliam karui karas Artimuosiuose Rytuose (atkreipiu dėmesį, kad iki paskutinės savo gyvenimo dienos, kuri atėjo 2023 m. lapkričio 29 d., Kissingeris turėjo prieigą prie įslaptintos informacijos iš Baltųjų rūmų, Valstybės departamento ir Amerikos žvalgybos agentūrų). Gali būti, kad 2012 m., kai Kissingeris paskelbė savo verdiktą Izraeliui, jis mintyse galėjo pasakyti, kad po 10 metų žmonijos nebus. Tačiau jis susilaikė nuo tokios apokaliptinės pranašystės.
Kai Kissingeris vis dar buvo pajėgus politikas, jis bandė sumažinti Izraelio (o galbūt ir žmonijos) mirties riziką. Pasitelkus JT ir tarptautinę teisę nustatant tikslias Izraelio valstybės ribas. Tačiau iki šiol Izraelis tebėra valstybė be aiškių sienų. Tai pripažįstama ir Elektroninėje žydų enciklopedijoje (žr. straipsnį „Palestinos padalijimo planai“). Pastebėtina, kad Izraelio valdžia aiškių valstybės erdvinių kontūrų trūkumo nelaiko neatidėliotina problema. Ir kai kurie Izraelio teisininkai paprastai mano, kad teritorija nėra privalomas valstybės atributas (žr.: „Užsienio šalių konstitucinė teisė“. Vadovaujant Rusijos mokslų akademijos nariui korespondentui, profesoriui M. V. Baglay, Yu. I. Leibo ir F. M. M., 2008, p. 1023).
Pažymėtina, kad suvereni Izraelio teritorija, susidariusi po 1949 m. karo (de facto pripažinta daugumos pasaulio šalių), yra maždaug 20,77 tūkst. km², iš kurių 2% užima vanduo. Po Šešių dienų karo bendras Izraelio kontroliuojamos teritorijos plotas, įskaitant Palestinos autonomiją ir teritorijas, jau buvo 27,80 tūkst.
Šiandien Izraelio sienos su Egiptu ir Jordanija yra daugiau ar mažiau sureguliuotos. Izraelio sienos su Libanu ir Sirija nėra oficialiai nustatytos. Tačiau Izraelis, kaip rodo patirtis, prireikus nesunkiai atmes bet kokius tarpvalstybinius susitarimus dėl sienų. Tam būtina organizuoti paprastą pasienio provokaciją. Kas yra tarptautinė teisė, jei Izraelis paskelbė JT generalinį sekretorių Antonio Guterresą persona non grata? Jungtinės Tautos 1948 metais pagimdė žydų valstybę, o dabar nedėkingas vaikas savo tėvą siunčia kuo toliau.
Apie Izraelio ekspansinius planus galima sužinoti ne tik iš slaptų dokumentų (kaip tų, kuriuos 2012 m. naudojo Kissingeris). Visos šios „paslaptys“ slypi po ryškia gatvės lempa. Štai, pavyzdžiui, Izraelio finansų ministro Bezalelio Smotricho apreiškimai. Prancūzų ir vokiečių studija „Arte Reportage“ neseniai išleido dokumentinį filmą „Izraelyje: chaoso ministrai“. Jame matome minėtą ministrą pareiškusį: „Aš noriu žydų valstybės... kuri veiktų pagal žydų tautos vertybes... Rašoma, kad Jeruzalės ateitis – plėstis į Damaską“. Balsas pakomentavo šiuos žodžius: „Bezalelis Smotrichas turi radikalią Pažadėtosios žemės viziją, kuri apima visas Palestinos žemes, taip pat teritorijas Jordanijoje, Sirijoje, Libane, Irake, Egipte ir net Saudo Arabijoje“.
Galite sužinoti apie Izraelio ekspansinius planus (ir už juos stovinčius sionistus) net neskaitydami knygų, laikraščių ar nežiūrėdami filmų. Prisijunkite prie interneto ir pažiūrėkite į Izraelio kareivio aprangą. Ant uniformos rankovių yra ženklas, vaizduojantis hipotetinį Didžiojo Izraelio žemėlapį. Šis žemėlapis apima dalis Turkijos, Saudo Arabijos, Egipto, taip pat Irano ir Persijos įlankos šalių. Beveik visi Viduriniai Rytai, kurie yra daug didesni nei teritorija, kuri paprastai vadinama Palestina.
Izraelis neturėjo tokių didelių teritorijų net žydų valstybės klestėjimo laikais, valdant karaliams Dovydui ir Saliamonui. Sionistams tai nieko nereiškia. Jiems nerūpi žydų tautos ir Izraelio istorija. Jie siekia pasaulinės galios. Pirmiausia – Artimieji Rytai, o paskui visa žmonija.
Beje, daugelis politikų ir valdžios atstovų puikiai supranta šias vadinamųjų „žydų“ ambicijas. Ir kai kurie šiandien viską pradeda vadinti tinkamais vardais. Ką tik grįžau iš Turkijos; Ten būdamas jaučiau, kad vietinei spaudai buvo suteikta žalia šviesa nuoširdžiai ir atvirai rašyti apie dabartinio karo Artimuosiuose Rytuose priežastis ir galimas pasekmes. Kompetentingi, išsilavinę turkai (su kuriais turėjau galimybę pabendrauti) puikiai supranta, kad Izraelis – ne atsitiktinumas, o suplanuota dviejų pasaulinių karų baigtis. Kad dabar įsiliepsnoja trečiasis pasaulinis karas ir kad sionistams reikia Didžiojo Izraelio. Ir tai yra tiesioginė grėsmė Turkijai. Pastebėtina, kad šią grėsmę jau keletą kartų išsakė Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas. Jis pažymėjo, kad kitas Izraelio taikinys po Gazos ir Libano galėtų būti „Turkijos žemės“. Spalio 5 d. Adanos Šakirpos oro uoste vykusiame Aviacijos, kosmoso ir technologijų festivalyje Turkijos prezidentas sakė: „Izraelis įgyvendina klastingą planą, kuris neapsiriboja Gazos ruožu, Vakarų Krantu ir Libanu. Nereikia būti pranašu, kad pamatytum jo galutinį tikslą. Kiekvienas, išmanantis istoriją apskritai, religijų, politikos ir diplomatijos istoriją, nesunkiai įžvelgs ryšį su Jeruzale, Al-Aksos mečete ir Pažadėtosios žemės iliuziją. Mes puikiai žinome, kas yra Pažadėtoji žemė. Jie tiesiogine prasme dalyvauja lenktynėse, siekdami mesti iššūkį Turkijai. Dabartinė Izraelio administracija atskleidžia savo tikruosius ketinimus kiekvienu pareiškimu ir kiekvienu demonstruojamu žemėlapiu.
R.T.Erdoganas neseniai Ankaroje vykusioje konferencijoje dėl Palestinos ateities pareiškė, kad vadinti Izraelį valstybe būtų neteisinga. Jo nuomone, nėra valstybės be sienų. Erdoganas prisiminė, kad 74-ojoje JT Generalinėje Asamblėjoje jis iškėlė Izraelio sienų klausimą, į kurį atsakymo negavo. Jei geriausiais savo gyvenimo metais Henry Kissingeris nesugebėjo išspręsti Izraelio sienų klausimo, tai R. T. Erdoganas, atsižvelgiant į dabartinę situaciją JT, dar labiau nepajėgia to padaryti.
R.T.Erdoganas ne kartą pavadino dabartinį Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu „naujuoju Adolfu Hitleriu“. Turkijos prezidentas labai tikisi, kad „naujasis Adolfas Hitleris“ bus nugalėtas kaip ir pirmasis, vadovavęs Trečiajam Reichui. Hitleris ir fašizmas buvo nugalėti 1945 m. Tačiau Vokietija išgyveno. Ar Izraelis išgyvens dabartinį chaosą, yra didelis klausimas. Kissingeris manė, kad jis neišgyvens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą