Okupacijos metais, kai Lietuvos radijas ir televizija buvo akylai tarybiškai cenzūruojamos, Lietuvą mylintys radijo ir televizijos darbuotojai rasdavo landų pro tarybinę cenzūrą ir kiek galima daugiau pateikdavo Sovietinės Lietuvos žiūrovams aukštos kokybės meno, muzikos ir istorijos laidų, ugdančių tautinę savimonę. Pavyzdžiui, supažindino su rašytojo J.Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Buvo sąmojinga ir kultūringa humoro laida „Petraičių šeima“. Savaitinis laikraštis „Kalba Vilnius,“ nušviečiantis transliuojamas laidas ir skelbiantis programas, atsakydamas į skaitytojų laiškus, pateikdavo ir įvairios radiotechninės informacijos, kas mane paskatino pasirinkti radijo techniko specialybę. Vyko bendravimas tarp televizijos darbuotojų, kuriančių laidas, todėl jie atsižvelgdavo į žiūrovų pageidavimus, ką jie norėtų matyti ar girdėti.
Pamenu vaikystę. Jau ankstų rytą tėtis niekuomet nepraleisdavo šeštadienio laidų „Gamta visų namai“ arba žurnalisto B.Rupeikos vedamų radijo laidų „Kaip žmonės gyvena?“
Mano nuomone, ženkliai degradavo humoro laidos, rodomos per LRT ir komercinius kanalus.
Nuo minėtos „Petraičių šeimos“ nusirista iki „Dviračio žinių“, „Kakadu“ ir pan. žemos kokybės humoro, kartais „pagardinto“ net keiksmažodžiais.
Šiandieniniai laidų vedantieji dažnai atrodo tarsi atvykę tiesiai iš sporto salės, ar ką tik iššokęs iš lovos. Retas kuris iš jų apsirengęs žiūrovą gerbiančia apranga.
Kai į mane kreipėsi LNK žurnalistai, neva ruošiantys rimtą reportažą apie privačią „Šv. M.Marijos Lietuvos laisvės koplyčią,“ aš pamaniau, kad tai bus istorija apie Lietuvos laisvei pasiaukojančios senjorės už savo asmenines lėšas pastačiusios koplyčią, istorija apie mano dalyvavimą rengiant Švento Tėvo Jono-Pauliaus II vizitą į Lietuvą, kitus istorinius faktus.
Mano viltys neišsipildė. Paaiškėjo, kad reportažas buvo filmuojamas LNK humoro laidai „KAKADU“. Apie tai sužinojau tik giminaičiui iš JAV atsiuntus šios laidos video įrašą. Paaiškėjo, kad šituos „žurnalistus“ labiausiai sudomino rusiškas „Žiguli“ automobilis su lietuviškais ATA numeriais. Jaunimas to nežino, kad pirmosios lietuviškos raidės ant automobilio numerių žymėjo automobilio registracijos vietą. Šiuo atveju –Telšiai.
Šis automobilis, praėjusių svarbių įvykių relikvija, ne su keltuvu buvo pastatytas prie koplyčios. Jis yra techniškai tvarkingas, važiuojantis, su juo aš lydėjau Jono Pauliaus II kortežą vizito metu į Šiluvą, Kryžių kalną. Su šiuo „Žiguliuku“ aš suspėjau kartą atvežti kardinolą V.Sladkevičių į Karmėlavos oro uostą, kai valdžios skirtas transportas „pasimetė“.
Manau, šmaikštiems „Kakadu“ žurnalistams negalėjo pro akis praslysti marmuro lentelė, kurioje iškalti žodžiai:
“ŠV.MERGELĖS MARIJOS LIETUVOS LAISVĖS KOPLYČIA JO EMINENCIJOS KAUNO ARKIVYSKUPO METROPOLITO KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS PALAIMINIMU PASTATYTA P.STEFANIJOS STAŠAUSKIENĖS BEI JOS VYRO JUOZO STAŠAUSKO LĖŠOMIS IR PAŠVENTINTA JO EKSCELENCIJOS VYSKUPO VLADO MICHELEVIČIAUS 1994.VIII.28. STATYBOS DARBAIS RŪPINOSI KAUNO ĮGULOS KARO KAPELIONAS, KURIJOS NOTARAS KUNIGAS ALFONSAS BULOTAS. ARCHITEKTAS LIUDVIKAS AKSAMITAUSKAS. DARBUS VYKDĖ KAZIMIERAS VĖBRA.“
Ne užsieniečiai rėmė šios koplyčios statybą, kaip kalba laidoje žurnalistas, bet asmeninės šeimininkų santaupos, parduodant kilimus, akordeoną, automobilį, auskarus ir kitus asmeninius daiktus, gautas lėšas investuojant dorovingos ir laisvę mylinčios Lietuvos ateitį.
Ar tokioje dabar Lietuvos vizijoje gyvename, gerbiami LNK darbuotojai? Kitame video reportaže jūs parodėte, kaip Žemaitijos senolė vėžį gydosi valgydama smėlį?! Laimei mūsų valdžia dar neverčia per prievartą mus valgyti smėlio. Kas kita PSO ir mūsų SAM per prievartą diegiamos vakcinos.
Priverstinė vakcinacija (vertė ir mane) neaiškios kilmės preparatais kai kam tapo mirties priežastimi. Šis „skiepijimas“ dažniausiai net nebuvo derinamas su šeimos gydytojais, prie kurių tada ne tik nuvykti nebuvo galima, bet ir prisiskambinti telefonais. Pats laidojau ir artimųjų skundus, kaip prakeiksmus girdėjau, sugriautai Lietuvos sveikatos sistemai Lietuvoje, jos griovėjams nuo pat Lietuvos laisvės atgavimo.
Nebuvo taip, kaip skelbia samdoma ir apmokama Lietuvos žiniasklaida. Ar neprisidėjo prie netiesos skleidimo ir Lietuvos žurnalistai? Netekę artimųjų, šiuos Sorošų ir Geitsų instrukcijas vykdžiusius asmenis žmonės prakeikė. Žmonės keikė ir dvasininkus, kurie skiepus vadino „Dievo gėriu“.
Lietuvos MIP paskleidė begalę melo, kurstant neapykantą atsisakiusiems „skiepytis“ nepatikrintais preparatais. Šiandien Lietuvos MIP prisideda prie karo kurstymo propagandos.
Žinias seku iš laisvos žiniasklaidos, tik gaila, kad Lietuvos cenzūra pasuko, mano manymu, KGB-isto Putino keliu. Tai liūdina. Likvidavimas, be teismo sprendimo, tinklapių, o Lietuvos patriotų vadinimas jedinstvininkais – tai atviras išpuolis prieš demokratinę Lietuvą.
Šventas Tėvas Pranciškus ragina krikščionis būti aktyviais piliečiais. Lietuvos šeimos, savo tarptautinę šventę Lietuvoje gali švęsti tik slėpdamiesi nuo valdžios. Šito Lietuvos MIP neskelbia.
Ar Lietuvos patriotas gali pasikliauti tokia žiniasklaida ir ją aptarnaujančiais žurnalistais?
Video žiūr. (16:23) : https://lnk.lt/kk2-11-sezonas/165120
Sąjūdžio suvažiavimo delegatas, Jurbarko raj.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Jurbarko Baltijos kelio vadovas kapelionas maj.
Alfonsas Bulotas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą