Nepaisant didžiulio aukų skaičiaus ir karo žiaurumo, Europos lyderių, pasisakančių už taiką, nepadaugėjo, penktadienio rytą Kossuth radijo laidoje "Labas rytas, Vengrija" sakė Viktoras Orbanas.
Vengrijos žmonėms karas kelia nerimą ir yra pavojinga perspektyva, sakė Ministras Pirmininkas ir pridūrė, kad kadangi priimami sprendimai dislokuoti vis galingesnius ir naikinamuosius ginklus, o Vakarai aprūpina ukrainiečius vis modernesne įranga, jis įsitikinęs, kad pasaulinio karo grėsmė "nėra literatūrinis perdėjimas".
Jis pridūrė, kad kai Europos ir Amerikos lyderiai sako, jog jei taip tęsis toliau, galime sulaukti trečiojo pasaulinio karo, iš pirmo žvilgsnio tai skamba neįtikėtinai perdėtai, tačiau šiuo metu tai yra "realus pavojus".
Orbanas pabrėžė, kad karas tampa vis kruvinesnis ir žiauresnis, o Europos šalių ir lyderių, pasisakančių už taiką, skaičius neauga. Jis pridūrė, kad mintis, jog kruvinas karas parengtų žemyną atsakomiesiems veiksmams, nepasitvirtina, nes didžioji Europos dalis vis dar laikosi karui palankios pozicijos. Priešingai, Europos žmonės siekia taikos, o didėjant aukų skaičiui vis dažniau pasisako už paliaubas ir taikos derybas.
Esame arti to, kad ES lyderiai teisėtai nuspręstų siųsti į Ukrainą taikos palaikymo pajėgas, - perspėjo V. Orbanas ir pridūrė, kad karo mastas vis didėja.
Kyla klausimas, kaip greičiau ir pigiau aprūpinti Vengriją amunicija. Jei tai būtų daroma vykdant bendrus ES viešuosius pirkimus, mes tam pritariame, sakė jis.
V. Orbanas sakė, kad ant kortos pastatyta taika pasaulyje, kad vengrai nori taikos ir kad Europoje esame mažuma su tokia nuomone, tačiau dauguma pasaulio nori taikos.
Šantažas vyksta kasdien, jie nori mus įstumti į šį karą. Bet tai yra klausimas, kuriuo negalima apeiti nacionalinio parlamento. Briuselis gali sakyti, ką nori, bet yra viena vieta, kur tai sprendžiama be jokių abejonių, ir tai yra Vengrijos parlamentas. Štai kodėl rezoliucija už taiką, kurią Vengrijos parlamentas priims penktadienį, yra tokia svarbi, - pažymėjo V. Orbanas.
"Vengrijos pozicija yra ne apie tai, kokia turėtų būti taikos sutartis, bet apie tai, kad būtų nutraukta ugnis, kad daugiau nežūtų žmonės, o jei bus nutraukta ugnis, tada bus galimybė sugalvoti taikos derybų sistemą", - sakė V. Orbanas.
Orbanas pabrėžė, kad turėtume kalbėti ne apie taikos derybas, o apie paliaubas, nes tai yra taikos derybų sistemos pagrindas.
Kalbėdamas apie pasiūlytą rezoliuciją už taiką, Ministras Pirmininkas sakė, kad jos palaikymas būtų buvusi galimybė karą palaikantiems kairiesiems prisijungti prie taikos stovyklos neprarandant veido, tačiau tuo nebuvo pasinaudota. "Mes pasiūlėme jiems galimybę stoti į taikos pusę, ir parlamentinėse diskusijose nemačiau jokių ženklų, kad jie tuo pasinaudotų, bet pamatysime per balsavimą", - pridūrė V. Orbanas.
Ministras Pirmininkas sakė, kad kai kurios šalys, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, remia karą siekdamos savo interesų. "Buvo didelių šalių, kurios norėjo sustoti, bet jos visada buvo stumiamos toliau, stumiamos į karą. Pavyzdžiui, Vokietija", - sakė jis ir pridūrė, kad karą remiančios jėgos kėlė pavojų visai ES.
"Iš ES tikimės dviejų dalykų: taikos ir išlaikyti pasiektą gerovės lygį. Todėl ir sukūrėme ES. Visa ES, jos egzistavimo priežastis yra ta, kad ji atsisakė šių dviejų tikslų, dėl kurių mes veikiame. Štai kodėl iš valstybių narių pasigirs vis daugiau balsų, pasisakančių prieš karą", - sakė Viktoras Orbanas.
Premjeras teigė, kad didžiąją jo darbo dalį sudaro galvojimas, kaip ištaisyti ES klaidas, bent jau Vengrijoje.
V. Orbanas sakė, kad nereikėtų nuvertinti tokio dydžio valstybės kaip Rusija gebėjimo prisitaikyti ir kad Maskva šiuo metu prisitaikė prie sankcijų sukurtos padėties.
Kalbėdamas apie vyriausybės tikslą iki metų pabaigos pasiekti vienženklę infliaciją, jis sakė, kad infliacija savaime nesumažės, ją reikia mažinti.
Apie tai yra tarptautinių žinių, nors kiekvienoje šalyje jos skirtingos, todėl visur jas reikia pritaikyti, tačiau Vengrijos vyriausybė šį darbą atliko. "Vakcina buvo duota, ji nugalės karštinę. Pasirodė pirmieji rezultatai, prekybininkai varžosi, kas pasiūlys pigesnes kainas", - pažymėjo V. Orbanas ir pridūrė, kad kol infliacija didelė, kainų įšaldymo negalima panaikinti.
Žinomas Ukrainos žydų tautybės publicistas Eduardas Hodos – kelių dešimčių knygų ir kelių šimtų video siužetų autorius. Prasidėjus karui, vykstant Charkovo miesto, kuriame jis gyvena, bombardavimui, autoriaus publikuojamų video skaičius sumažėjo, bet neprarado savo pilietinio aktualumo. Per praėjusį kovo mėnesį jo video tebuvo tik du. Juos abu ir skelbiu žemiau.
1. video.
Žydiškas antipasaulis, juoko fabrikas ir nimbo skylė. Slavų tribunolo medžiaga (žiūr. aukščiau).
Su Algimantu Paškevičiumi, velionio prof.Juozo Paškevičiaus sūnumi, mokiausi vienoje klasėje. 1969 m. kartu baigėme Vilniaus 23 vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Universiteto Gamtos fakultetą, kuriame dirbo klasės draugo tėvelis prof.Juozas Paškevičius.
Dar prieš kelias savaites klasės draugas Algimantas pasakojo susirinkusiems klasiokams, kad jo 99 metų tėvelis dar sveikas ir gerai jaučiasi, todėl žinia apie jo mirtį buvo nelaukta. Šią liūdną žinią sužinojau iš klasės draugų.
Urna su velionio palaikais yra pašarvota Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius), atsisveikinimas vyksta šiandien iki (trečiadienį) iki 20 val. ir 03. 30 d. (ketvirtadienį) 10–13 val.
Šv. Mišios bus laikomos trečiadienį (03. 29 d.) 18 val. Urna išnešama ketvirtadienį 13 val., laidotuvės vyks Vilniaus m. Kairėnų kapinėse.
2020 metais LRT išleido puikų filmą „Pradėk nuo savęs”, pasakojantį apieprof. Juozo Paškevičius gyvenimo kelią, ilgus metus, paskirtus geologijai.
Juozas Paškevičius (g. 1924 m. kovo 19 d. Anykščių rajone, Dabužėlių kaime) –geologas, geografas, gamtos mokslų daktaras, profesorius.
1943 m. baigė Veprių žemės ūkio mokyklą. 1944–1945 m. Musninkų valsčiaus agronomu. 1947 m. baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą. 1952 m. baigė Vilniaus universiteto geologijos skyrių. 1958 m. apgynė geologijos ir mineralogijos kandidatinę disertaciją, suteiktas kandidato mokslinis laipsnis, 1994 m. nostrifikuotas gamtos mokslų daktaro laipsnis. 1973 m. apgynė geologijos ir mineralogijos mokslų daktaro disertaciją, nostrifikuotas į Gamtos mokslų daktaro laipsnį. 1976 m. patvirtintas profesoriaus vardas.
1952–1953 m. Lietuvos mokslų akademijos geologijos ir geografijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1953–1963 m. Vilniaus universitetą Geologijos katedros vyr. dėstytojas, 1963–1975 m. docentas, 1975–1990 m. profesorius, Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas. 1990–1992 m. Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesorius, nuo 1993 m. – rentininkas.
Apdovanojimai: Garbės ženklo ordinas (1976 m.), Lietuvos valstybinė premija (1983 m.), Lietuvos mokslo premija (1997 m.), Juozo Dalinkevičiaus premija (1998 m.).
Lietuvos geologų sąjungos garbės narys.
Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paskelbtos 25 monografijos ir knygos (vieno autoriaus ir su bendraautoriais),
publikuoti 205 moksliniai straipsniai respublikos ir tarptautiniuose žurnaluose,
redaguoti ir išleisti žurnalo „Geologija“ 35 tomai (1980–2001),
organizuota 10 mokslinių respublikinių ir tarptautinių konferencijų,
daugelio publicistikos ir Lietuvos geologijos istorijos straipsnių autorius.
Tėvai: Julius Paškevičius (1879–1925) ir Juzė Griškaitė-Paškevičienė (1887–1965) – žemdirbiai smulkūs ūkininkai, turėjo 7 hektarus žemės. Tėvui anksti mirus, augo su motina šešių vaikų šeimoje, buvo penktasis. Broliai ir seserys: Julius Paškevičius (1907–2000) – amatininkas kalvis, Pranė Paškevičiūtė-Nikiparavičienė (1908–2004) – žemdirbė, Vincenta Paškevičiūtė (1910–1997) – darbininkė, Elena Paškevičiūtė-Žvikienė (1921–2011) – darbininkė ir Antanas Paškevičius (1926–1994) – tremtinys, darbininkas.
Vaikystėje piemenavo. 1930–1934 m. mokėsi Dabužių (Anykščių r.) pradžios mokykloje. 1934–1941 m. gyveno tėviškėje ir dirbo žemės ūkyje bei statybose. 1941–1943 m. toliau mokėsi Veprių (Ukmergės r.) žemesniojoje žemės ūkio mokykloje, 1943–1944 m. pradėjo studijuoti sodininkystę Vilniaus vidurinėje sodininkystės mokykloje.
Nebaigęs mokslo, J. Paškevičius slapstėsi nuo vokiečių mobilizacijos darbams ir nuo mobilizavimo į sovietinę kariuomenę. 1944–1945 m. jis dirbo Musninkų (Širvintų r.) valsčiaus agronomu. 1945–1947 m. jis tęsė ir baigė sodininkystės mokslus Vilniaus žemės ūkio technikume, tuo pačiu metu mokėsi ir baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją.
1947–1952 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, įgijo geologo išsilavinimą. Studijuodamas 1947 m. dirbo Vilniaus miesto apželdinimo tresto sodininku, 1949–1952 m. – Vilniaus universiteto Geologijos katedros vyresniuoju laborantu.
1952–1953 m. J. Paškevičius dirbo Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.
Nuo 1953 m. jis buvo Vilniaus universiteto Geologijos katedros dėstytojas. 1953–1963 m. jis dirbo vyresniuoju dėstytoju, 1963–1975 m. buvo docentas, 1975–1990 m. – Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas, profesorius. 1975–1976 m. jis atkūrė Vilniaus universiteto Geologijos muziejų.
1958 m. Vilniaus universitete J. Paškevičius apsigynė geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatinę disertaciją "Pietų Pabaltijo ordoviko-silūro uolienų stratigrafija ir fauna". 1973 m. ten pat jis apsigynė geologijos ir mineralogijos mokslų daktaro disertaciją "Pietų Pabaltijo ordoviko ir silūro biostratigrafija, koreliacija ir graptolitai", 1994 m. nostrifikuotas habilituotas fizinių mokslų, geologijos daktaras.
1990–1992 m. J. Paškevičius buvo Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesorius, o nuo 1993 m. yra rentininkas.
Jis taip pat buvo Lietuvos stratigrafijos komisijos pirmininkas (nuo 1973 m.), Vilniaus universiteto Gamtos ir geologijos tarybos moksliniams laipsniams teikti mokslinis sekretorius ir pirmininkas (1963˜–1980 m.), kelių geologijos mokslų daktarų ir habilituotų daktarų rengimo komisijų pirmininkas.
Nuo 1994 m. J. Paškevičius yra Lietuvos geologų sąjungos garbės narys. Jis taip pat yra Rusijos Mokslų akademijos Graptolitų tyrimo komisijos biuro narys, Tarptautinės paleontologų asociacijos, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys.
Svarbiausi jo moksliniai darbai: ištyrė Baltijos šalių ordoviko ir silūro sitemų biostratigrafiją, pečiakojus, graptolitus (iš jų 10 porūšių, 27 rūšys ir viena gentis – Lithuanograptus – nauji), išskyrė graptolitų zonas. J. Paškevičius dalyvavo tarptautinėse mokslinėse geologinėse ekspedicijose Vidurinėje Azijoje (1962 m.), Podolėje (Ukraina, 1963 ir 1983 m.), dirbo Čekoslovakijos nacionaliniame muziejuje (1964 m.), Lenkijos Mokslų akademijos Paleobiologijos institute (1971 m.), Berlyno gamtos muziejuje (Vokietija, 1981 m.).
Jis dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir kitose šalyse, pats Lietuvoje organizavo per 10 mokslinių respublikinių ir tarptautinių konferencijų. Vilniaus universitete jis organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją Igno Domeikos 200 gimimo metų sukakčiai pažymėti (2002 m.), ta tema išleido 2 knygas užsienio kalbomis.
J. Paškevičius parašė ir išleido monografijas "Lietuvos silūro biostratigrafija ir graptolitai" (rusų kalba, 1979 m.), "Baltijos respublikų geologija" (1994 m.), "Lietuvos geologija" (su kitais autoriais, 1994 m.), "The Geology of the Baltic Republics" (anglų kalba, 1997 m.), mokslinę autobiografiją "Gyvenimo ir mokslo vingiuose" (2010 m.), prisiminimų knygas "Etnografinis kaimas : istorija ir dabartis" (2013 m.), "Vilniaus sodų pavėsyje" (2014 m.), "Dabužiai ir svajonių tikrovė" (2015 m.).
Su kitais autoriais jis parengė knygas "Trumpa LTSR geologijos apybraiža" (rusų kalba, 1959 m.), "TSRS geologija" 39 tomas "Lietuvos TSR" (rusų kalba, 1961 m.), "TSRS stratigrafija. Silūro sistema" (rusų kalba, 1965 m.), "Rusijos platformos v. dalies siniko, paleozojaus ir triaso stratigrafija ir paleogeografija" (rusų kalba, 1973 m.), "Geologinės minties raida Lietuvoje" (rusų kalba, 1981 m.), "Bendrosios geologijos laboratoriniai darbai" (1989 m.), "Lietuvos stratigrafiniai padaliniai" (lietuvių, rusų, anglų kalbomis, 1999 m.), "Lietuvos mokslas. Geomokslai" (1999 m.), "Lietuvos stratigrafijos vadovas" (2000 m.).
J. Paškevičius sudarė ir redagavo biografinį rinkinį "Juozas Dalinkevičius" (1988 m.). Jis publikavo per 280 mokslinių straipsnių respublikos ir tarptautiniuose žurnaluose, redagavo ir išleido 35 žurnalo "Geologija" tomus (1980–2001 m.), buvo Lietuvos atlaso geologijos skyriaus atsakingasis redaktorius.
J. Paškevičius buvo apdovanotas "Garbės ženklo" ordinu (1976 m.), už Lietuvos atlasą jis gavo Lietuvos SSR valstybinę premiją (1983 m.), Lietuvos nacionalinę mokslo premiją (1997 m.), J. Dalinkevičiaus premiją (1998 m.).
Laisvalaikį skiria sodininkystei, lyrinei muzikai ir dainoms.
Vedė 1949 m. liepos 16 d. Vilniuje, žmona Anelė Maliukevičiūtė-Paškevičienė (1924–2007) – gydytoja epidemiologė. Liko našlys. Sūnus Algimantas Paškevičius (g. 1952 m.) – fizikas, švietimo organizatorius, verslininkas leidėjas, duktė Jūratė Paškevičiūtė-Mikulskienė (g. 1956 m.) – biochemikė, valstybės tarnautoja.
Vilniaus universitetas parengė ir išleido bibliografijos rodyklę "Juozas Paškevičius: gyvenimas geologijai" (2004 m.).
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas J. Paškevičiaus asmeninis fondas (F284), kuriame sukaupti 1920–2014 m. laikotarpio dokumentai.
Iš kur atsirado anūko viduriavimas dėl vokiečių karių brigados nuolatinio dislokavimo Lietuvoje, iš kur atsirado januškų galvose idėja dėl lenkų legionierių, su kuriais lietuviai pries šimtą metų kovėsi ties Giedraičiais, dislokavimo Lietuvoje?
Šios idėjos, kaip ir galima buvo įtarti, atsirado užjūryje. Prieš kelias dienas JAV leidinyje „Foreign Policy“ pasirodė daug ką paaiškinantis straipsnis „Laikas atkurti Lenkijos ir Lietuvos uniją“.
Piešinyje: Viduramžių paveikslas, vaizduojantis Jogailą ir Jadvygą Lenkijos, iš Krokuvos (Lenkija) Jogailos universiteto muziejaus kolekcijos.
Dalibor Rohac, Amerikos verslo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, šiame straipsnyje rašo, kad beveik prieš 700 metų sukurta politinė konstrukcija siūlo sprendimus šiandieninei Europai.
1386 m. paskutinis pagoniškos Lietuvos valdovas Jogaila vedė tuomet dar paauglę Lenkijos karalienę Jadvygą. Šia santuoka buvo sudaryta Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė sąjunga, kuri apėmė didelę dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos dalį. Taip buvo išspręsta dvejopa problema. Pirma, ji padėjo įtraukti didžiules Rytų Europos teritorijas, įskaitant buvusios Kijevo Rusios žemes, į Vakarų krikščionybės glėbį. Antra, unija išsprendė tiesioginę lenkų ir lietuvių saugumo problemą - kryžiuočių grėsmę.
Lenkijos ir Lietuvos sandrauga vėliau tapo viena didžiausių Europos valstybių ir įdomia politinio valdymo laboratorija, kurią išsamiai tyrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjai, ypač Federalistų dokumentuose. Pasibaigus Jogailaičių dinastijai, ji virto rinkimine monarchija, panašia į Italijos miestus-valstybes, tačiau veikusia daug didesniu mastu. Sandraugos įstatymų leidžiamoji valdžia ir vietos parlamentai vadovavosi vienbalsiškumo principu - panašiai kaip šiandien daugeliu klausimų sprendžia Europos Vadovų Taryba. Sandraugos religinės tolerancijos ir laisvės atmosfera, kuria naudojosi jos diduomenė, buvo ryškus kontrastas absoliutistinėms Vakarų Europos monarchijoms, jau nekalbant apie tragišką istoriją, kuri sekė po Sandraugos žlugimo 1795 m.
Straipsnio autorius klausia: Kas būtų, jei panašus politinis sprendimas būtų prieinamas sprendžiant problemas, su kuriomis šiandien susiduria Ukraina ir Lenkija?
Pažymima, kad argumentas už aiškią politinę dviejų šalių sąjungą grindžiamas ne nostalgija, o bendrais interesais.
Autoriaus nuomone, dėl keturis šimtmečius trukusios bendros Lenkijos ir Lietuvos sandraugos istorijos didžioji dalis dabartinės Ukrainos (ir Baltarusijos) praeities su Lenkija turi kur kas daugiau bendrų praeities bruožų nei su Rusija, nepaisant to, kad Rusijos propagandistai teigia priešingai ir kad šie santykiai dažnai būdavo labai komplikuoti, kaip parodė XVII a. potvynio įvykiai, visų pirma Chmelnickio sukilimas ir prieštaringos lenkų ir ukrainiečių interpretacijos.
Tačiau greitai persikelkime į dabartį ir netolimą ateitį. Abi šalys susiduria su Rusijos keliama grėsme. Šiandien Lenkija yra geros reputacijos ES ir NATO narė, o Ukraina nori prisijungti prie abiejų organizacijų - ne taip, kaip kadaise Didžioji Kunigaikštystė, trokštanti tapti pagrindinės krikščioniškos Europos dalimi. Net jei Ukrainos karas prieš Rusiją baigsis lemiama Ukrainos pergale, išstumiant iš šalies degradavusias Rusijos pajėgas, Kijevo laukia galimai dešimtmečius truksianti kova dėl narystės ES, jau nekalbant apie patikimų saugumo garantijų iš Jungtinių Valstijų gavimą. Prastai valdomos, nestabilios Vakarų Balkanų šalys, į kurias kišasi Rusija ir Kinija, yra įspėjimas apie tai, kur gali nuvesti užsitęsęs "kandidatės statusas" ir Europos neryžtingumas. Sukarinta ukrainiečių tauta, įsiutusi ant ES dėl jos neveiklumo ir galbūt įsižeidusi dėl nepatenkinamai pasibaigusio karo su Rusija, gali lengvai tapti prievole Vakarams.
Įsivaizduokite, kad pasibaigus karui Lenkija ir Ukraina sukuria bendrą federacinę ar konfederacinę valstybę, sujungia savo užsienio ir gynybos politiką ir beveik iš karto įtraukia Ukrainą į ES ir NATO. Lenkijos ir Ukrainos sąjunga taptų antrąja pagal dydį ES valstybe ir tikriausiai didžiausia jos karine galia, kuri būtų daugiau nei tinkama atsvara Prancūzijos ir Vokietijos tandemui - ko ES labai trūksta po "Brexit".
Autorius pažymi, kad Jungtinėms Valstijoms ir Vakarų Europai ši sąjunga būtų nuolatinis būdas apsaugoti Europos rytinį flangą nuo Rusijos agresijos.
Straipsnyje prisimenamas lietuvių „mėgiamas“ Lenkijos politinis veikėjas Jozefas Pilsudskis, okupavęs Vilnių ir Pietryčių Lietuvą.
"Be nepriklausomos Ukrainos negali būti nepriklausomos Lenkijos", - garsiai teigė tarpukario Lenkijos lyderis Jozefas Pilsudskis, pasisakydamas už Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos federaciją, į kurią įeitų Lietuva, Baltarusija ir Ukraina - iš esmės viduramžių sandraugos atkūrimą.
Tai nėra fantazijos. Dar karo pradžioje Lenkija priėmė teisės aktus, leidžiančius ukrainiečių pabėgėliams gauti lenkiškus asmens tapatybės numerius, todėl jie galėjo naudotis daugeliu socialinių ir sveikatos apsaugos lengvatų, kurios paprastai skirtos tik Lenkijos piliečiams. Ukrainos vyriausybė pažadėjo atsakyti tuo pačiu ir suteikti Ukrainos lenkams specialų teisinį statusą, kuriuo negali naudotis kiti užsieniečiai. Lenkijoje gyvena daugiau kaip 3 mln. ukrainiečių, įskaitant nemažą prieškario gyventojų skaičių, todėl kultūriniai, socialiniai ir asmeniniai ryšiai tarp abiejų tautų kasdien stiprėja.
Portale rmx.news, kuriame perpasakojamas aukščiau aprašomas straipsnis, Lietuvos vardas iš viso dingsta ir niekur net neminimas, tačiau svarstoma, kas nutiktų, jei po karo Lenkija ir Ukraina sukurtų bendrą federacinę ar konfederacinę valstybę, sujungiančią užsienio ir gynybos politiką ir iš karto įtraukiančią Ukrainą į ES ir NATO.
"Lenkijos ir Ukrainos sąjunga taptų antrąja pagal dydį ES valstybe ir tikriausiai didžiausia jos karine galia, kuri būtų daugiau nei tinkama atsvara Prancūzijos ir Vokietijos tandemui - to ES labai trūksta po "Brexit", - spėlioja "Foreign Policy".
Visos šitos somnambuliškos amerikietiškos svajos grindžiamos kliedesiais, kad Ukraina nugalės antrą branduolinę pasaulio galybę Rusiją. Aš tik buvęs sovietų atsargos leitenantas, tačiau net man akivaizdu, kad to niekada nebus, kad šitie planai kurti iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių Antirusiją yra tiesus kelias į trijų Baltijos valstybių sunaikinimą.
Vinstonas Čerčilis Lenkiją prieškaryje, kai ji su fašistine Vokietija pasidalino Čekiją, yra pavadinęs „plėšria hiena.“ Gali būti, kad „hienos“ instinktai Lenkijos valdančiųjų neapleidžia, tačiau, mano nuomone, šita jų afera turės fatalinių pasekmių pačiai Lenkijos valstybei.
1. "Covid19" ir gripo simptomai yra IDENTIŠKI. Nėra jokių simptomų ar simptomų rinkinių, unikalių arba specifinių tik "Covid" ir vien tik "Covid". Visi "Covido" simptomai yra bendri su daugeliui kitų ligų ir būklių, įskaitant visumą kvėpavimo takų infekcijų, liaudiškai vadinamų "gripu".
Tai lengvai pripažįsta pagrindiniai šaltiniai ir "ekspertai", kurie nuolat apibūdina "Covid" simptomus kaip "panašius į gripo".
Vien pagal simptomus gripo ir "COVID-19" atskirti negalima, nes kai kurie jų simptomai yra tokie patys.
Tuo tarpu Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos priežiūros tarnyba NIH pareiškia:
Covid simptomai yra labai panašūs į kitų ligų, tokių kaip peršalimas ir gripas, simptomus.
Nors visuose pagrindiniuose šaltiniuose šis pripažinimas vartojamas švelnia kalba - "kai kurie iš tų pačių simptomų", "labai panašūs" - tiesa yra ta, kad simptomai yra identiški. Vieninteliai pastebėti skirtumai - tai dviprasmiški teiginiai apie ligos sunkumą ir jos pasireiškimo laiką.
Šiame "Health Partners" straipsnyje pabrėžiama, kad "Covid" gali būti sunkesnis ARBA lengvesnis už gripą, ir pažymima, kad "Covid" kartais "labiau primena peršalimą".
Tuo tarpu Mayo klinikos straipsnyje apie "Covid" ir gripą teigiama, kad vienintelis simptomų skirtumas yra tas, kad jie "pasireiškia skirtingu laiku".
*
2. "Matinio stiklo drumstumas" NĖRA būdingas tik "Covid". Pandemijos pradžioje buvo pranešta, kad įtariamų "Covid" atvejų plaučiuose medicininiais tyrimais buvo nustatytas vadinamasis "Matinio stiklo drumstumas" ir kad jis buvo naudojamas pacientams diagnozuoti, tačiau matinio stiklo anomalijos nėra būdingos tik "Covid".
Matinio stiklo drumstumas (GGO) apibrėžiamas kaip difuzinė plaučių infiltracija, [kurią gali sukelti] edema, oro erdvės ir intersticinė pneumonija. neinfekcinis pneumonitas, taip pat naviko apraiškos. Fiziologiniai procesai, tokie kaip bloga priklausomų plaučių sričių ventiliacija ir iškvėpimo poveikis, taip pat gali pasireikšti kaip matinio stiklo drumstumas.
2012 m. žurnale "Journal of Respiratory Care" buvo paskelbtas straipsnis "The Imaging of Acute Respiratory Distress Syndrome" ("Ūminio kvėpavimo nepakankamumo sindromo vaizdavimas"), kuriame GGO aprašytas taip [paryškinta papildomai]:
KT metu matomas stiklo drumstumas yra nespecifinis požymis, atspindintis bendrą oro kiekio sumažėjimą pažeistame plaučių plote.
2022 m. žurnale "Lancet" buvo paskelbtas Indijos gydytojo atvejo tyrimas pažodžiui pavadinimu "Ground glass opacities are not always COVID-19".
Šlifuoto stiklo drumstumas (GCO) nėra būdingas tik COVID-19 [...] jis gali atsirasti dėl kitų ligų ir infekcijų
Trumpai tariant, GGO yra dažnas plaučių ligos ar sužalojimo požymis, susijęs su pneumonija, pneumonitu, tuberkulioze ir daugeliu kitų būklių.
*
3. Kvapo ir skonio praradimas NĖRA būdingas tik "kovidui". Kaip ir GGO atveju, plačiai skelbiama, kad skonio ir uoslės pojūčio praradimas yra skiriamasis "Covid" požymis, tačiau tai yra žinomas daugelio viršutinių kvėpavimo takų infekcijų simptomas.
Suaugusiems žmonėms dvi dažniausios kvapo sutrikimų priežastys, su kuriomis susiduriame mūsų klinikoje, yra šios: (1) kvapo praradimas dėl vykstančio proceso nosyje ir (arba) sinusuose, pavyzdžiui, nosies alergijos, ir (2) kvapo praradimas dėl specializuoto nervinio audinio, esančio nosies viršuje, pažeidimo (arba galbūt dėl aukštesniųjų smegenų kvapo takų), kurį sukėlė ankstesnė virusinė viršutinių kvėpavimo takų infekcija.
Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos (NHS) duomenimis, daugelis įprastų sveikatos sutrikimų gali sukelti tiek ūminį, tiek lėtinį kvapo ir skonio pojūčio pažeidimą:
Kvapo pojūčio pokyčius dažniausiai sukelia peršalimas arba gripas, sinusitas (sinusų infekcija) [arba] alergija (pvz., šienligė).
*
II DALIS: DIAGNOSTIKA IR PCR TYRIMAI
4. Kliniškai diagnozuoti "Covid19" neįmanoma. Klinikinė diagnozė - tai ligos diagnozavimas remiantis unikaliu simptomu ar simptomų rinkiniu. Vikipedijoje ji apibrėžiama taip:
Klinikinė diagnostika - tai įvertintas ligos, kuria pacientas skundžiasi, nustatymas, remiantis vien tik paciento požymiais, simptomais ir anamneze, o ne laboratoriniais tyrimais ar medicininiais vaizdiniais duomenimis.
Kadangi "Covid19" neturi unikalaus simptomų profilio[1] ir kadangi VISI pagrindiniai "Covid" simptomai potencialiai gali būti taikomi pažodžiui kiekvienai įprastai kvėpavimo takų infekcijai, diagnozuoti "Covid19" remiantis simptomais neįmanoma.
*
5. Lateralinio srauto tyrimai yra nepatikimi. Per visą "pandemijos" laikotarpį dažniausias "Covid" savitikros testas buvo lateralinės srovės tyrimai (LST). Šie testai yra labai nepatikimi ir, kaip žinoma, teigiami rezultatai gaunami iš buitinių skysčių, tokių kaip vaisių sultys ir gazuoti gėrimai.
Jungtinėje Karalystėje vaikai dažnai "sugadindavo" LST, naudodami actą ar kokakolą, kad gautų klaidingai teigiamus rezultatus ir kelias dienas neitų į mokyklą.
2022 m. vasarį "ekspertas" laikraščiui "The Guardian" sakė, kad LFT gali duoti klaidingai teigiamą rezultatą dėl tiriamo asmens mitybos arba dėl "kryžminės reakcijos" su kitu virusu.
2022 m. vasarį Imperatoriškojo koledžo "ekspertų" komanda taip pat pranešė, kad LFT gali "nepastebėti" infekcinėmis ligomis sergančių žmonių. Kitaip tariant, oficiali pozicija yra tokia, kad LFT duoda klaidingai neigiamus IR klaidingai teigiamus rezultatus.
Be to, pripažįstama - ir apie tai rašoma aiškinamuosiuose straipsniuose - kad LFT ir PGR rezultatai dažnai prieštarauja vieni kitiems. Tai reiškia, kad vieno iš jų rezultatai gali būti teigiami, o kito - ne.
Trumpai tariant, šoninio srauto tyrimai neturi beveik jokios diagnostinės vertės.
*
6. PGR tyrimai nebuvo sukurti ligoms diagnozuoti. Atvirkštinės transkriptazės polimerazės grandininės reakcijos (RT-PGR) testas žiniasklaidoje apibūdinamas kaip "auksinis standartas" "Covid" diagnozei nustatyti.
Tačiau Kary Mullis, Nobelio premijos laureatas, šio proceso išradėjas, niekada nesiekė, kad jis būtų naudojamas kaip diagnostikos priemonė, ir tai viešai pareiškė:
PGR yra tik procesas, leidžiantis iš kažko pagaminti daug ką. Jis nesako, kad jūs sergate, kad tai, ką gavote, jums pakenks ar panašiai."
*
7. PGR tyrimai buvo netikslūs ir nepatikimi. Yra žinoma, kad "auksinio standarto" PGR testai "Covid" duoda daug klaidingai teigiamų rezultatų, nes reaguoja į DNR medžiagą, kuri nėra būdinga Sars-Cov-2.
Jau 2020 m. vasarį ekspertai pripažino, kad testas nepatikimas. Kinijos medicinos mokslų akademijos prezidentas daktaras Wang Chengas Kinijos valstybinei televizijai sakė: "Testų tikslumas yra tik 30-50 proc.". Pačios Australijos vyriausybės interneto svetainėje buvo teigiama: "Turimų COVID-19 testų tikslumui ir klinikiniam naudingumui įvertinti turima nedaug įrodymų". O Portugalijos teismas nusprendė, kad PGR testai yra "nepatikimi" ir neturėtų būti naudojami diagnozei nustatyti.
PGR testų nepatikimumas nėra būdingas tik "Covid". 2006 m. atliktame tyrime nustatyta, kad vieno viruso PGR testai reagavo ir į kitus virusus. 2007 m. pasikliovimas PGR testais lėmė kokliušo "protrūkį", kurio iš tikrųjų niekada nebuvo.
Išsamius PGR tyrimų trūkumų aprašymus galite perskaityti čia, čia ir čia.
*
8. PGR tyrimų CT vertės yra per didelės. PGR testai atliekami ciklais, o ciklų skaičius, kurį naudojate rezultatui gauti, vadinamas "ciklo slenksčiu" arba CT verte. Kary Mullis sakė: "Jei jums reikia atlikti daugiau nei 40 ciklų, su jūsų PGR kažkas labai negerai".
MIQE PGR gairėse teigiama, kad: "KT vertės, didesnės nei 40, yra įtartinos dėl numanomo mažo efektyvumo ir paprastai neturėtų būti nurodomos".
Pats daktaras Fauci netgi pripažino, kad daugiau kaip 35 ciklų beveik niekada negalima kultivuoti.
Kalifornijos universiteto Riversaide virusologė daktarė Džuljeta Morison (Juliet Morrison) laikraščiui "New York Times" sakė: Esu šokiruota, kad žmonės galvoja, jog 40 [ciklų] gali būti teigiamas rezultatas... Labiau pagrįsta riba būtų 30-35".
Tame pačiame straipsnyje daktaras Maiklas Mina (Michael Mina) iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos teigė, kad riba turėtų būti 30. Toliau autorius nurodo, kad sumažinus KT nuo 40 iki 30, kai kuriose valstijose "kovidinių atvejų" sumažėtų net 90 proc.
Paties CDC duomenys rodo, kad joks mėginys, viršijantis 33 ciklus, negali būti išaugintas, o Vokietijos Roberto Kocho institutas teigia, kad niekas, viršijantis 30 ciklų, negali būti užkrečiamas.
Remiantis tuo, ką žinome apie KT reikšmes, dauguma PGR tyrimų rezultatų geriausiu atveju yra abejotini.
*
9. Pasaulio sveikatos organizacija (du kartus) pripažino, kad PGR testų rezultatai yra klaidingai teigiami. 2020 m. gruodį PSO paskelbė informacinį pranešimą apie PGR procesą, kuriame nurodė laboratorijoms saugotis didelių KT verčių, dėl kurių gaunami klaidingai teigiami rezultatai:
Kai mėginiai pateikia didelę Ct vertę, tai reiškia, kad virusui aptikti reikėjo daug ciklų. Tam tikromis aplinkybėmis sunku nustatyti skirtumą tarp foninio triukšmo ir faktinio tikslinio viruso buvimo.
Tada, 2021 m. sausį, PSO išleido dar vieną atmintinę, šį kartą įspėdama, kad "besimptomiai" teigiami PGR testai turėtų būti tiriami pakartotinai, nes jie gali būti klaidingai teigiami:
Jei tyrimo rezultatai neatitinka klinikinio vaizdo, reikėtų paimti naują mėginį ir atlikti pakartotinį tyrimą naudojant tą pačią arba kitą NAT technologiją.
Šie pranešimai sutapo su pradiniu "kovidinių vakcinų" pristatymu.
*
10. Abejotinas mokslinis visų "Covid" tyrimų pagrindas. Sars-Cov-2 viruso genomą 2019 m. gruodžio mėn. tariamai sekvenavo Kinijos mokslininkai, o 2020 m. sausio 10 d. jis buvo paskelbtas. Mažiau nei po dviejų savaičių vokiečių virusologai (Christianas Drostenas ir kt.) tariamai panaudojo genomą PGR testams sukurti.
Jie parašė straipsnį "2019 m. naujo koronaviruso (2019-nCoV) aptikimas taikant realaus laiko RT-PCR", kuris buvo pateiktas paskelbti 2020 m. sausio 21 d., o vėliau sausio 22 d. priimtas. Tai reiškia, kad straipsnis tariamai buvo "recenzuotas" mažiau nei per 24 valandas. Procesas, kuris paprastai trunka kelias savaites.
Nuo to laiko daugiau nei keturiasdešimties gyvybės mokslų mokslininkų konsorciumas pateikė peticiją dėl straipsnio atšaukimo, parašydamas ilgą ataskaitą, kurioje išsamiai aprašė 10 pagrindinių straipsnio metodikos klaidų.
Jie taip pat paprašė paskelbti žurnalo tarpusavio peržiūros ataskaitą, kad įrodytų, jog straipsnis tikrai praėjo tarpusavio peržiūros procesą. Žurnalas dar neįvykdė šio reikalavimo.
Kormano-Drosteno tyrimai yra visų pasaulyje atliekamų "Covid" PGR tyrimų pagrindas. Jei straipsnis kelia abejonių, kiekvienas PGR tyrimas taip pat kelia abejonių.
III DALIS: "ATVEJAI" IR "MIRTYS"
11. Didžiulis skaičius "Covid atvejų" yra "besimptomiai". "Pandemijos" pradžioje buvo pranešta, kad daugumai "Covid atvejų" niekada nepasireiškė jokie simptomai. 2020 m. kovą Italijoje atlikti tyrimai rodė, kad 50-75 proc. teigiamų "Covid" testų neturėjo jokių simptomų. Kito 2020 m. rugpjūčio mėn. atlikto tyrimo Jungtinėje Karalystėje duomenimis, net 86 % "Covid pacientų" nepatyrė jokių viruso simptomų.
Kinijos 2020 m. kovo mėn. paskelbtame darbe nustatyta, kad daugiau kaip 80 % "besimptomių atvejų" iš tikrųjų buvo klaidingai teigiami testų rezultatai.
Trumpai tariant, didžioji dauguma "atvejų" pirmaisiais "pandemijos" metais buvo žmonės, kurie apskritai niekada nesirgo.
Po PSO nurodymo 2021 m. sausio mėn. pakartotinai tirti besimptomius atvejus [9] - kaip tik tuo metu, kai pirmą kartą buvo pradėtos naudoti "vakcinos" - "besimptomių atvejų" procentinė dalis, kaip pranešama, buvo mažesnė - apie 40 %.
*
12. "Kovidinių atvejų" skaičiai iš esmės yra beprasmiai. Nuo pat "pandemijos" pradžios "Covid atvejis" buvo apibrėžiamas terminais, garantuojančiais dirbtinį statistikos išpūtimą.
Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimas "patvirtintas atvejis" reiškia kiekvieną asmenį, kurio PGR rezultatas yra teigiamas, neatsižvelgiant į simptomus ar asmeninę anamnezę. Be to, žinoma, kad daugelis pasaulio sveikatos agentūrų, įskaitant JAV CDC, į savo statistiką įtraukia "tikėtinus atvejus".
PSO "tikėtiną atvejį" apibrėžia kaip asmenį, kuris atitinka "klinikinius kriterijus" (t. y. turi į gripą panašių simptomų) ir turėjo kontaktą su "patvirtintu atveju" ARBA kitu "tikėtinu atveju":
Tikėtinas atvejis: Pacientas, atitinkantis klinikinius kriterijus IR turėjęs kontaktą su tikėtinu ar patvirtintu atveju arba susijęs su COVID-19 klasteriu".
Kaip nustatyta pirmiau, PGR testai neveikia ir duoda klaidingai teigiamus rezultatus. Šoninio srauto tyrimai taip pat duoda klaidingai teigiamus rezultatus. Yra žinoma, kad šie testai tam pačiam asmeniui tuo pačiu metu gali duoti net prieštaringus rezultatus. "Covid19" taip pat neturi unikalaus simptomų profilio, o tai paneigia klinikinę diagnozę.
Jei negalima patikimai ištirti ligos laboratorijoje ir jos negalima nustatyti pagal unikalų simptomų profilį, o daugelis "atvejų" pripažįstami "besimptomiais", tuomet "Covid19" tampa jokios reikšmės neturinčia etikete.
Nesant jokio patikimo diagnostikos metodo, bet kokios ligos atvejų statistika iš esmės yra beprasmė.
*
13. "Covid mirties atvejai" buvo sukurti taikant statistines manipuliacijas. Kadangi "Covid" atvejų statistika yra išpūsta [12], natūralu, kad "Covid" mirčių statistika taip pat būtų nepatikima. Iš tikrųjų nuo pat "pandemijos" pradžios buvo pastebėta, kad "Covid mirčių" skaičius buvo dirbtinai padidintas.
Jungtinės Karalystės Sveikatos standartų agentūros duomenimis, PSO "Covid mirtį" apibrėžė taip:
COVID-19 mirtis priežiūros tikslais apibrėžiama kaip mirtis nuo kliniškai suderinamos ligos tikėtiname arba patvirtintame COVID-19 atvejyje, išskyrus atvejus, kai yra aiški alternatyvi mirties priežastis, kurios negalima sieti su COVID-19 liga (pvz., trauma).
Per "pandemiją" daugelis pasaulio šalių ėmėsi dar griežtesnių priemonių ir apibrėžė "Covid mirtį" kaip "mirtį dėl bet kokios priežasties per 28/30/60 dienų nuo teigiamo tyrimo".
Panaikinus bet kokį skirtumą tarp mirties nuo "Covid" ir mirties nuo ko nors kito po teigiamo "Covid" testo, natūralu, kad "Covid mirčių" skaičius bus visiškai beprasmis.
Britų patologas daktaras Johnas Lee jau 2020 m. balandžio mėn. įspėjo apie šį "gerokai pervertintą vertinimą". Apie tai pranešė ir kiti pagrindiniai šaltiniai.
Atsižvelgiant į didžiulį "besimptomių Covid infekcijų" procentą [11], gerai žinomą sunkių gretutinių ligų paplitimą [30] ir į tai, kad visi "Covid tyrimai" yra visiškai nepatikimi [II], dėl to "Covid" mirčių skaičiai tampa visiškai beprasmiška statistika.
