Kaip atpažinti protingą asmenį?

Akademikas prof.Jonas Grigas savo FB paskyroje prieš kelias dienas paskelbė publikaciją "Kaip atpažinti protingą asmenį pagal jo elgesį". Profesorius rašo:

Visi žmonės yra protingi, bet intelektas ne visų vienodas, ne vienodai ir elgiasi. Protingais sąlyginai vadinu aukštesnio intelekto ar sąmoningumo žmones. Keliaudamas po pasaulį sutikau daug protingų žmonių ir pastebėjau, kad asmens elgesys daug atskleidžia apie jo intelektą. Pažiūrėkime, kokie yra aukštesnio intelekto žmonių elgesio bruožai.

Jie yra savarankiški

Daugelis protingų žmonių mėgsta leisti laiką vieni su savo mintimis. Jie naudoja šį laiką apmąstymams, mokymuisi ar kūrybiniams užsiėmimams. Nors jie gali būti socialūs, jie nejaučia nuolatinės išorinės stimuliacijos poreikio ir yra patenkinti savo kompanija.

Jie pasitiki savimi.

Jie nesigiria savo žiniomis ar pasiekimais ir pasitiki savo žinojimo galimybėmis. Šis pasitikėjimas savimi leidžia jiems pripažinti, kad klysta, ir mokytis iš kitų nejaučiant grėsmės.

Jie visada nori išmokti naujų dalykų

Protingi žmonės yra nepasotinamai smalsūs. Jie visada ieško naujos informacijos – skaitydami, užduodami klausimus ar bandydami naujus dalykus. Žinių troškimas palaiko jų protą aktyvų ir padeda jiems augti intelektualiai.

Jie suprantamai gali paaiškinti sudėtingas idėjas

Tikras intelekto požymis yra gebėjimas sudėtingas sąvokas suskaidyti į lengvai suprantamas dalis. Tai rodo, kad jie giliai supranta problemą.

Jie daugiau klausosi nei kalba

Jie išklauso prieš pateikdami savo nuomonę. Jie supranta kitų žmonių informacijos vertę ir ja nuoširdžiai domisi. Kalbant jų žodžiai būna apgalvoti.

Jie pripažįsta, kad visko žinoti neįmanoma, o pripažinimą apie nežinojimą mato kaip galimybę mokytis. Jų sąžiningumas apie savo žinių spragas rodo savimonę ir nuoširdų įsipareigojimą tiesai.

Jie yra atviri pakeisti savo nuomonę

Protingi žmonės mąsto lanksčiai ir pakeičia savo nuomonę, kai išgirsta įtikinamų argumentų. Jų atvirumas skirtingoms idėjoms ir gebėjimas pritaikyti savo požiūrį yra pažinimo lankstumo požymis.

Jie užduoda apgalvotus klausimus

Užduodami klausimai daug atskleidžia apie intelektą. Protingi žmonės dažnai užduoda tiriančius, įžvalgius klausimus apie problemos esmę. Jie stengiasi viską suprasti giliai.

Jie yra empatiški ir dėmesingi kitiems žmonėms

Emocinis intelektas yra svarbus bendro intelekto aspektas. Protingi žmonės dažnai sugeba suprasti kitų jausmus. Jie atsižvelgia į savo žodžių ir veiksmų poveikį kitiems žmonėms, parodydami aukštą tarpasmeninio intelekto lygį.

Jie priima netikrumą

Jie supranta pasaulio sudėtingumą ir kad į daugelį klausimų nėra paprastų atsakymų. Jiems tinka dviprasmiškumas ir jie nejaučia būtinybės turėti savo nuomonę apie viską. Tai rodo niuansų supratimą apie gyvenimo sudėtingumą.

Jie turi humoro jausmą

Daugelis protingų žmonių vertina sąmojį ir humorą. Jiems patinka žodžių žaismas, satyra ir juokeliai, kuriuos suprasti reikia šiek tiek pagalvoti. Jų humoro jausmas atspindi jų gebėjimą įžvelgti ryšius, kurių kiti žmonės gali nesuprasti.

Jie suvokia save ir mąsto

Jie galvoja apie savo mintis ir elgesį, svarsto, kodėl jaučiasi ar elgiasi taip, o ne kitaip. Jų aukštas savimonės lygis leidžia suprasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o tai lemia asmeninį augimą.

Jie moka sutelkti dėmesį

Jų gebėjimas giliai sutelkti dėmesį leidžia jiems įsigilinti į sudėtingas problemas ir pasiūlyti kūrybiškus sprendimus.

Jie geba prisitaikyti

Šiais laikais svarbu sugebėti prisitaikyti. Protingi žmonės greitai mokosi ir gali koreguoti savo požiūrį pagal naują informaciją ar besikeičiančias aplinkybes. Šis prisitaikymas yra pagrindinis intelekto komponentas.

Jiems patinka intelektualios diskusijos ir debatai

Jie džiaugiasi galimybe keistis idėjomis, mesti iššūkį savo mąstymui ir mokytis iš kitų. Jie diskutuoja apie idėjas, o ne žmones, ir sutelkia dėmesį į temą, o ne į asmeninius išpuolius.

Man kelis dešimtmečius teko dirbti Mokslų Akademijos institutuose ir galiu jus patikinti, kad tikrai protingų žmonių, kurie atitinka profesoriaus pateikiamus kriterijus, yra labai mažai net tarp mokslininkų. 

Prof. Sergejus Savejevas, vadovaujantis Rusijos medicinos mokslų akademijos Žmogaus morfologijos mokslinio tyrimo instituto Nervų sistemos vystymosi laboratorijai ir daug dešimtmečių tiriantis žmogus smegenis, sukūrė unikalų gebėjimų nustatymo pagal smegenų struktūras metodą. Interviu laikraščiui "AiF" jis pasakė:

S. S.: - Gabūs žmonės nuo paprastų žmonių skiriasi smegenų struktūra. Ir tai yra pati baisiausia duotybė, kurią gauname iš tėvų. Galime naudotis tik jau turimomis smegenų savybėmis. Jei vieno žmogaus smegenyse yra 2,5 karto daugiau kalbos aparato valdymo centrų nei kito, jis turi daugiau galimybių tapti geru kalbėtoju. O neturint smegenyse išreikštų struktūrų, atsakingų už smulkius koordinuotus rankų, akių, galvos judesius, vargu ar galima tikėtis išskirtinių dailininko, juvelyro ar kišenvagio gebėjimų. Kad žmogus taptų genijumi, gebėjimų grandinė turi išsiskleisti iš karto, visa. Tai labai retas reiškinys.

„AiF": - Ar įmanoma daryti įtaką vaiko gebėjimams dar pastojimo etape?

S.S.: - Nieko negalima pakeisti. Dar ne. O ypač uolūs tėvai gali net pakenkti. Įsitikinę, kad jų vaikai turi kažkokių įsivaizduojamų išskirtinių gebėjimų, jie varo juos į visokius būrelius ir verčia groti smuiku. Ne todėl, kad juos myli, o todėl, kad taip sprendžia savo pranašumo problemą, stengdamiesi užauginti genijų. Ir dėl to jie vaikus labai sergsti nuo tų „pianinų“. Neįmanoma išugdyti gebėjimų, jei smegenyse nėra specializuotų sričių. Padaryti tam tikrą pažangą bet kokiame gebėjime galima tik tada, kai mobilizuojami kitoms užduotims skirti smegenų centrai. Bet tam reikėtų alinančio savęs įtempimo, milžiniškų pastangų.

„AiF": - Kaip tada ugdyti?

S. S.: - Nepastebimai siūlydami įvairius kūrybiškumo variantus. Nes jei smegenys struktūriškai linkusios į tam tikrą veiklos formą, jos mielai ja užsiims. Ateityje, sukaupus statistiką, kokios smegenys kam labiau tinka, bus galima tomografais (jie turėtų būti apie 10 kartų galingesni už šiuolaikinius, o tokie prietaisai jau yra ant sukūrimo slenksčio) įvertinti smegenų struktūrą ir surasti skirtingiems žmonėms tinkamą veiklą. Ir tada kiekvienas gaus dangišką malonumą iš to, ką daro. Be to, pagal smegenų struktūrų panašumą galima iš karto nustatyti profesiją, parinkti darnias poras.

„AiF": - Ar gabūs tėvai turės gabių vaikų?

S.S.: - Tikimybė didesnė, bet ne daug. Tikimybė, kad genijus atsiras ir atokioje taigoje, ir tarp oligarchų, yra maždaug vienoda. Kadangi formuojantis smegenims dalyvauja 350 struktūrų, genijų gimimas yra tikimybė, o ne dėsningumas.

Ar lyderiai yra netalentingi?

„AiF": - Kai kurie deputatai, regis, mano, kad ir pats kvailiausias dumos narys yra protingesnis už eilinį pilietį...

S. S.: - Beprasmiška ieškoti genijų tarp politikų ir valdininkų. Ir tai akivaizdžiai įrodo V. Lenino pavyzdys: pasaulinio proletariato lyderio smegenys, kurias tyrinėjo sovietų mokslininkai, turėjo pačią banaliausią struktūrą ir buvo artimos aukštesniųjų primatų smegenims. Politikų elgesys grindžiamas dominavimo principu, t. y. siekiu tapti pagrindiniu, kaip pavianų bandoje. Jie tam visiškai pajungia visą savo egzistenciją, visas savo smegenis.

„AiF": - Bet ne visi taip gali?

S. S.: - Ne. Dėl ilgos socialinės evoliucijos žmogaus smegenys prisitaikė vadovautis socialinėmis elgesio taisyklėmis, todėl pasiekti dominavimą yra nepaprastai sunku. O jei esi neprincipingas, amoralus, nesąžiningas, esi potencialus politikas. Toje pačioje Valstybės Dūmoje yra daugybė žmonių, buvusių visose partijose, kurie sugebėjo visiems pasiūlyti savo paslaugas.

„AiF": - Ar bolševikų mokslininkai rinko lyderių smegenis, kad įrodytų, jog jie buvo patys genialiausi?

S.S.: - Ir jie įrodė priešingai. Komunistai, atėję į valdžią, kaip materialistai, padarė išvadą: nėra sielos, nėra Dievo, todėl svarbiausia yra paslėpta smegenyse. Jie Maskvoje prie Visasąjunginės bolševikų komunistų partijos Centrinio komiteto įsteigė Smegenų institutą. Buvo sumanyta sukurti didžiųjų žmonių smegenų panteoną (kaip antikinėje dievų šventykloje) milžiniškoje Lenino statulos galvoje ant Tarybų rūmų stogo. Jie tyrinėjo įvairių rasių ir etninių grupių genijus, nusikaltėlius, filisterius.

Tačiau paaiškėjo, kad skirtingų žmonių smegenų skirtumai yra reikšmingesni nei net skirtingų rūšių gyvūnų. Smegenų struktūros pakeisti neįmanoma. Vadinasi, patys komunistai įrodė, kad sukurti idealią žmonių visuomenę nerealu dėl biologinių priežasčių. O kadangi pačiai utopistų Markso ir Engelso sugalvotai socialinės lygybės idėjai buvo padėtas riebus kryžius, iki 1940 m. visi tyrimai buvo sustabdyti, duomenys įslaptinti, o vėliau beveik visa informacija sunaikinta. Tai nulėmė mūsų šalies likimą.

„AiF“: Koks sprendimas?

S.S.: - Pradėkite rimtus šios srities tyrimus. Jei paskubėsime, po 3-4 metų jokia Amerika negalės mūsų pasivyti. Paskelbta technologija, leidžianti nustatyti genijus įvertinant smegenų struktūras. Belieka tik investuoti pinigus į jos kūrimą ir praktinį pritaikymą. Kas tai sugebės padaryti, galės valdyti pasaulį. Nes genijų atranka reiškia ne genijų kontrolę: daryk ką nori, niekas iki galo nesupras, kas vyksta. Vienas genialus ekonomistas bet kuriai ekonomikai gali padaryti daugiau žalos nei pats destruktyviausias ir kruviniausias karas. Manau, kad ramiai europiečiai ir amerikiečiai tokius darbus pradės ne šiandien, o rytoj, jei dar nepradėjo. Jei neskubėsime, niekas net nepastebės, kaip mus užkariaus.

Šaltinis: https://brainmicroscopy.com/saveliev/interviews/kak-vychislit-geniya-rossiyskiy-ucheniy-razrabotal-metodiku-vyyavleniya-talanta/

R.Sikorskis sieks Lenkijos prezidento posto. Ką apie jį mano lenkai?

Lapkričio 22 d. Pilietinė koalicija surengs pirminius rinkimus, kuriuose iš dviejų kandidatų - Varšuvos mero Rafal Trzaskowski ir užsienio reikalų ministro Radosław Sikorski - bus renkamas vienas kandidatas į 2025 m. prezidento postą.

Dabartinis Lenkijos užsienio ministras Rodoslavas Sikorskis - aršus antibaltas. Jis ne kartą šmeižė Lietuvą ir lietuvius.

„Noriu paauklėti lietuvius, kad negalvotų, jog ši**ti ant Lenkijos nieko nekainuos“, - "Twitter" yra rašęs Sikorskis.

Jo žodžiais, santykiai su Lietuva - blogiausi tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių narių. Tai R.Sikorskis tvirtino 2010 metais. Šio antibalto pozicija Lietuvos atžvilgiu ėmė švelnėti kilus karui Ukrainoje.  

Lenkijos spaudoje pasirodė daug publikacijų, kurių autoriai abejoja Rodoslavo Sikorskio tinkamumu užimti Lenkijos prezidento postą.

Žemiau - žinomos Lenkijos publicistės Elżbieta Królikowska-Avis mintys apie pretendentą į Lenkijos prezidento postą Rodoslavą Sikorskį, paskelbtos dienraštyje "w.Polytice".

Straipsnyje "Misteris Gafė, Nikodemas Dyzma iš Chobielino. Kodėl Radoslavas Sikorskis neturėtų kandidatuoti į Lenkijos prezidentus?" rašoma:

Ką tik buvo paskelbtos Pilietinės koalicijos kandidatų į prezidentus pavardės ir prasidėjo buldogų kova, ne, ne po kilimu, o ant kilimo. Radoslavas Sikorskis, nieko nelaukdamas, puolė savo varžovą Rafalą Trzaskowskį, dėl ko Donaldas Tuskas paragino būti santūriam, o iškart po to sukėlė muštynes, nes išėjo iš motininės TVN studijos neatsisveikinęs su vedėju.

Be nepatogaus ir beprasmiško Monikos Olejnik klausimo, kuri tikriausiai norėjo išgirsti ką nors apie lenkų antisemitizmą, R. Sikorskis dar kartą pademonstravo savo prastas manieras ir suteikė žiniasklaidai temą karštiems komentarams. Jau daugelį metų politikas garsėja savo nerangumu ir arogancija, o kartais - žr. įrašus Sowa - ir grubumo apraiškomis, todėl ne veltui yra vadinamas ponu Gaffe, ponu Gaffa. O prisistatymas „anglų džentelmenu“ šiais laikais - tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose - pasitinkamas tik sarkastiška šypsena. Šiaip ar taip, mažiau apie TVN, nors, kaip ten bebūtų, tai „Warner Bros. Discovery“ stotis. Žinant jo „blogą charakterį“, baisų temperamentą, ir „blogas manieras“, baisias šio politiko manieras, baisu pagalvoti, kas bus toliau. Jei jis nesusitvarko draugiškoje TVN, kaip jam seksis labiau įtemptoje situacijoje, pavyzdžiui, imant interviu iš viceprezidento J. D. Vince'o, žinančio jo antiamerikietiškumą, ir viešai išdykaujant tandemui Sikorskis-Applabaumas?

Jis taip pat nesugeba susidoroti, nes žino tik du būdus, kaip reaguoti stresinėse situacijose. Pirma, lozungai - atvejis, kai Sergejus Lavrovas buvo svečias Lenkijos ambasadorių susitikime ir jo akivaizdoje aptarinėjo Lenkijos užsienio politiką, arba „Prūsijos pagarbinimas“, kai jis paragino Vokietiją griebti ES šalis, tarp jų ir Lenkiją, už pakarpos. Antrasis būdas - įžeisti oponentą - kaip pranešime „ačiū, JAV“ arba pokalbyje su Jaceku Rostowskiu apie „paslaugų darymą“ Jungtinėms Valstijoms. Na, o kad būtum džentelmenas, neužtenka apsirengti „diplomatu“ su aksomine apykakle, jau vien dėl to, kad vienas iš pagrindinių anglų džentelmeno bruožų - valdyti emocijas, ypač neigiamas, o to jis nesugeba. Ir dar vienas nemenkas dalykas: Radoslavas Sikorskis, kaip Užsienio reikalų ministerijos vadovas, taip pat turėtų įvaldyti „diplomatinį kodeksą“, diplomato elgesio kodeksą, kuriame taip pat minima emocijų kontrolė. Nors jis antrą kartą tapo užsienio reikalų ministru, šio puikaus meno jam įvaldyti nepavyko. Dvi pravardės, kurias jis per tą laiką įgijo, daug ką apie jį pasako: Dyzma iš Chobielino. Abu jie buvo pataikaujantys.

O dabar keletas faktų. Dešimtajame dešimtmetyje, kai jis vedė Anne Applebaum, buvo kalbama apie nesantuokinius santykius. Ji, kilusi iš įtakingų Amerikos žydų iš Rytų pakrantės šeimos - tėvas buvo žinomas teisininkas ir energetikos kompanijų lobistas, motina vadovavo stambioms meno galerijoms - baigusi Jeilio, Sent Antonijaus koledžo Oksforde kursus ir Londono ekonomikos mokyklos magistro laipsnį, šiame tandeme buvo „aukštaūgė“. Sikorskis buvo kilęs iš kuklios intelektualų šeimos, politinio prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje prašytojas, Oksfordo bakalauras, ir mes kelis kartus susitikome POSK dešimtojo dešimtmečio pradžioje, 93-iųjų Lenkijos Seimo ir 95-ųjų Lenkijos prezidento rinkimų kampanijų proga. Konservatyvus, dėvintis padėvėtus kostiumus trumpomis rankovėmis, kuklus žmogus, geras kalbėtojas. Šiandien - arogantiškas kairysis liberalas, vilkintis Hugo Boss ar Gucci kostiumus, nuobodus ir nuspėjamas oratorius. Bet kokiu atveju į liberalius Rytų pakrantės salonus jis pateko žmonos dėka, išsiskyręs su „Teisė ir teisingumas“. Taip pat įdomu, kokį vaidmenį Applebaum suvaidino publikuojant jo straipsnius „Spectator“, kur, kiek pamenu, ji tuo metu buvo redaktoriaus pavaduotoja?

Iš karto po to jis padarė karjerą jį iškėlusioje konservatyvioje partijoje „Įstatymas ir teisingumas“. Dar vienas „gražus, didingas jaunuolis“, nepateisinęs partijos lūkesčių? Taigi, pirmasis valstybės sekretoriaus pavaduotojas Buzeko vyriausybėje, krašto apsaugos ministras hm, hm Marcinkiewicziaus kabinete, šeštosios kadencijos senatorius 2005-7 m. Tačiau kažkas nutiko ne taip, 2007 m. jo karjera žlunga ir jis palieka gynybos ministro postą kilus skandalui. Kas atsitiko. Žiniasklaida pranešė apie jo neoficialius ryšius su buvusiu WSI vadovu generolu Mareku Dukačevskiu (Marek Dukaczewski) ir jo įsikišimą į Baltarusijos šnipo Sergejaus Moničiaus naudą. Tada pagalbos ranką jam ištiesia D. Tuskas, ir R. Sikorskis noriai prisijungia prie savo žmonos, kairiųjų pažiūrų CNN, „New York Times“ ir „Washington Post“ sluoksnių. Pilietinė platforma jam atvėrė naujos karjeros galimybes: šeštos ir septintos kadencijos Seimo narys, Seimo pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Ar, turint omenyje potencialą, tai nėra Jerzy Kosinskio romano, o vėliau Halo Ashby'io filmo „Būti ten, pakankamai būti“ herojaus stiliaus karjera? O gal artimesnė nuoroda - Nikodemas Dyzma?

Po išsiskyrimo su „Įstatymu ir teisingumu“ išmintis kitame etape paskatino jį radikaliai pakeisti pažiūras - iš konservatyviųjų jis tapo kairiuoju liberalu. Su neofito užsidegimu jis puolė abiejų prezidentų Bušų Jungtines Valstijas, laurus rašė Barackui Obamai, vėliau - Bideno administracijai, nepalikdamas sauso siūlo Donaldui Trumpui. Jis visada rasdavo pretekstą pulti Teisės ir teisingumo partiją, kuri suteikė jam politinės karjeros galimybę. Ar tai Krylovo pasaka apie vijoklį, įkandusį valstiečiui, kuris išgelbėjo jai gyvybę? Buvo įsimintini žodžiai: „Aš mažiau bijau vokiečių galios nei vokiečių pasyvumo“, garsusis „Ačiū, JAV“ ir visiškos kvailystės, tokios kaip „Rusija vystosi ir žiūri į pasaulį, nors ir pagal kitokį kultūrinį kodą“, arba „Putinas, nėra žudikas; jei jis žudo, tai ne masiškai, o mažmenomis“. Norėtųsi paklausti, kvailys ar išdavikas? Na, vienas neatmeta kito. Bet kuriuo atveju viskas rodo, kad Radoslawas Sikorskis jau tada buvo antiamerikietiškas, provokiškas ir, kas iš dalies yra pasekmė, prosovietinis. O dabar: ar turėtų kandidatuoti į prezidentus kandidatas, kuris kartu su savo žmona, svarbia demokratinės žiniasklaidos figūra, daugelį metų įžeidinėjo didžiausią mūsų sąjungininką, prezidentą Donaldą Trumpą, kurio politika jau praėjusią kadenciją pasirodė esanti naudinga Lenkijai? Psichologai diagnozuoja: emociškai nesubrendusi, arogantiška asmenybė, turinti ego, aukštą kaip Timbuktu - meilės tėvynei įrodymų taip pat nėra, priešingai, o apie jo nuopelnus Lenkijai istorija nutyli. Be to, tai žmogus, turintis retą dovaną sukelti pašnekovo įniršį jau po pirmojo sakinio. Tokios nuomonės laikosi ir psichologai: tokie žmonės netinka valstybės tarnybai, nes jie blogai bendrauja su žmonėmis, ergo, yra neveiksmingi!

Ir tai dar ne viskas. Vos prieš metus įsiplieskė afera, iš kurios demokratinėje šalyje Sikorskis niekada nebūtų išsisukęs. Pirmiausia Nyderlandų „Amnesty International“ - tarsi šio politiko pasaulio sudedamoji dalis, - paskui nuomonę formuojantis „Politico“ ėmė domėtis, iš kur gaunama 40 000 eurų per mėnesį suma už neįvardytas „konsultacijas“. Tada olandų dienraštis „NRC“ pasiteiravo, kokie pinigai buvo gauti iš Arabų Emyratų už „konsultacijas“ forumo „Sir Bani Yas“ konferencijoje, o Belgijos dienraštis „De Staandard“ parašė: „Korupcija. Europarlamentaras Radoslavas Sikorskis tyli apie JAE pinigus“. Atsakydamas į šiuos rimtus kaltinimus politikas įvykdė paviršutinišką tviterio įrašą, o KO kolegos Donaldas Tuskas, Halickis ir, tiesą sakant, Slawomiras Neumannas stojo už jį ir reikalas nutilo. Jei Lenkija būtų demokratinė valstybė, R. Sikorskis bent kuriam laikui būtų dingęs iš politinės scenos. Kaip ir Bendruomenių rūmų parlamento narys Patrickas Merceris, kuris buvo pagautas priimantis pinigus už lobizmą Fidžio Respublikoje, kuri prieš kelerius metus buvo pašalinta iš Tautų Sandraugos ir turėjo būti vėl priimta. Iš pradžių Merceris buvo nušalintas nuo pareigų, o vėliau, spaudžiamas partijos kolegų, atsisakė parlamentaro mandato. Bendruomenių rūmuose ir Parlamente nėra vietos lobistams, ir Sikorskis turėjo pasielgti taip pat. Tačiau jis to nepadarė.

Grįžtant prie kandidato į aukščiausią valstybės postą - prezidento postą - atrankos kriterijų. Jis turi būti patriotas, atsidavęs Lenkijai ir lenkams, kurie už jį balsuoja tiesioginiuose rinkimuose, turi būti patikimas, skaidrus ir oriai atstovauti Respublikos didybei.

O Radoslavas Sikorskis su savo iškreipta biografija, radikalia pažiūrų kaita, keistais ryšiais, kompromituojančiu elgesiu ir verslo stiliumi - ne. Taip pat nesunku įsivaizduoti, kokie būtų Lenkijos ir JAV santykiai, jei prezidentu taptų toks antiamerikietiškas ir antitrumpiškas asmuo kaip ponas Gafa arba - taip jis vadinamas - ponas Applebaumas. Maža to, R. Sikorskis yra Altiero Spinelli grupės, kuri atstovauja kiečiausiai ir kairuoliškiausiai Europos Sąjungos daliai ir šiuo metu rengia „Supervalstybės Europa“ projektą, narys. Ir dar yra neseniai įvykusi byla kodiniu pavadinimu „Ponas Gafas TVN eteryje“. Manau, kad visi žinome, jog kalbama ne apie J. Applebaum kilmę, o apie jos antiamerikietišką ir antilenkišką elgesį pasaulio žiniasklaidoje. Dabartinę pirmąją ponią lenkai mėgsta, nes ji oriai atstovauja Respublikai, jos įvaizdžiui ir interesams. Ir ji nesivelia į kairiųjų CNN ar TVN, neįžeidinėja prezidentų ir tautų, nekovoja su konservatizmu ir nekovoja prieš krikščionybę. Tokios pirmosios ponios mes nenorime. Ne dėl jos kilmės, bet dėl jos profesinės veiklos, jos pasiekiamumo ir jos charakterio. Ji būtų rimta našta Lenkijai, taip pat koalicinei vyriausybei, sukeltų nesusipratimų ir krizių santykiuose su mūsų rimčiausia sąjungininke - Jungtinėmis Valstijomis. Sugadintų gerą Lenkijos vardą ir lenkų tautos kraują.

https://wpolityce.pl/polityka/713162-mister-gaffe-z-chobielinaaz-strach-pomyslecco-bedzie-dalej

Krikščioniškasis sionizmas - oksimoronas? Ne, tikrovė, kuri apibrėžia Amerikos politiką! Prof.V.Katasonovas

Žemiau pateikiu prof.Valentino Katasonovo straipsnio vertimą. Krikščioniškojo sionizmo klausimas yra praktiškai nepaliestas lietuviškoje spaudoje, todėl, mano nuomone, šis straipsnis praplės žingeidžių piliečių akiratį.

Maždaug pusė visų Amerikos protestantų evangelikų yra krikščioniškojo sionizmo šalininkai, Izraelio rėmėjai.

Retkarčiais Rusijos žiniasklaidoje išsprūsta frazė „krikščioniškasis sionizmas“. Tačiau dauguma rusų skaitytojų į ją nekreipia didelio dėmesio. Ar šiandien pasaulyje yra mažai keistų dalykų! Juolab kad keistenybė, vadinama „krikščioniškuoju sionizmu “, susijusi ne su Rusija, o su Vakarais, ypač anglosaksų pasauliu. Tikriausiai kalbame apie kai kuriuos keistuolius, kurie laiko save ir krikščionimis, ir sionistais vienu metu.

Logiškai mąstančio skaitytojo nuomone, terminą „krikščioniškasis sionizmas“ galima pavadinti oksimoronu, t. y. žodžių, kurių reikšmės yra priešingos, junginiu. Grožinėje literatūroje autoriai dažnai griebiasi oksimoronų. Pavyzdžiui: garsi tyla; karštas džiaugsmas; skambanti tyla; originali kopija; rėkianti tyla; ilga akimirka; teisingas melas; nuoširdus melagis; karštas ledas; saldus skausmas ir pan. Literatūros rašytojams tai leidžiama; oksimoronas jiems yra meninės kūrybos priemonė.

Tačiau žmonėms, kurie yra bažnyčioje, ir žmonėms, kurie dalyvauja politikoje, tokios „laisvės“ neleidžiamos. Manome, kad krikščionys turėtų smerkti sionizmą. „Vikipedijoje“ pateikiamas toks jo apibrėžimas: "Sionizmas (nuo Siono kalno Jeruzalėje pavadinimo) - politinis nacionalinis judėjimas, kurio tikslas - suvienyti ir atgaivinti žydų tautą jos istorinėje tėvynėje - Izraelio žemėje (Eretz Israel), taip pat ideologinė koncepcija, kuria šis judėjimas remiasi. Politinio sionizmo įkūrėjas yra visuomenės ir politikos veikėjas Teodoras Herclis“.

Mūsų šalies krikščionys (tai daugiausia stačiatikiai) sakys, kad Izraelio valstybės įkūrimas yra artėjančios laikų pabaigos ženklas. Juk žydams reikia atkurti Jeruzalės šventyklą, pastatyti trečiąją šventyklą beveik prieš du tūkstančius metų sugriautos antrosios šventyklos vietoje. O paskutinės šventyklos jiems reikia tam, kad joje sėdėtų visų ištikimų žydų laukiamas Mesijas. Tačiau šis, pasak Naujojo Testamento, bus melagingas mesijas. Jį krikščionys vadina Antikristu. Vadinasi, kiekvienas sąmoningas, tikrai tikintis krikščionis negali nebūti antisionistu. Lygiai taip pat, kaip bet kuris ortodoksas žydas turi būti sionistas. Ir būti netiesiogiai ar atvirai antikrikščioniškas. Žvelgiant tiek iš krikščioniškos, tiek iš žydiškos perspektyvos, "krikščioniškojo sionizmo “ sąvoka iš tiesų yra oksimoronas.

Šiuo metu „krikščioniškojo sionizmo“ tema staiga tapo įdomi daugeliui pasaulyje, įskaitant Rusiją. Tokio susidomėjimo priežastis - Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Visi stebėtojai ir komentatoriai atkreipia dėmesį į ypatingą D. Trumpo meilę Izraeliui. Kurią jis rodė net per savo pirmąją viešnagę Baltuosiuose rūmuose 2017-2021 m. Šia tema buvo ir tebėra rašomi straipsniai, kurių autoriai nedvejodami vadina D. Trumpą „sionistu“. O kai kurie net suteikia jam „vyriausiojo Amerikos sionisto“ titulą. Apie tai rašiau straipsnyje „Ar Donaldas Trampas yra Amerikos vyriausiasis sionistas?“.

Ar Donaldas Trumpas iš tiesų yra žydas ir judėjas? Visai ne! Jis yra vokiečių imigrantų palikuonis (jo seneliai į JAV imigravo 1885 m.). Jo religija - presbiterionizmas, viena iš protestantizmo formų. D. Trumpas dažnai save vadina „protestantu ‚ arba ‘krikščioniu“ .

Ir todėl amerikiečių spaudoje D. Trumpas apibūdinamas ne tik kaip sionistas, bet ir kaip „krikščionis sionistas“. Ir Trampas, sprendžiant iš daugybės jo pasisakymų, tokiu jaučiasi esąs. Kartu Trumpas nėra koks nors vienišas keistuolis. Jis yra Amerikos krikščionių sionistų armijos atstovas.

Mūsų (sovietinėje ir posovietinėje) literatūroje apie Jungtines Amerikos Valstijas paprastai teigiama, kad Amerika yra daugiausia protestantiška šalis. Maždaug pusė JAV gyventojų save laiko protestantais (kita pusė yra katalikai, stačiatikiai, musulmonai ir kitų konfesijų atstovai). Yra daug protestantiškų nominacijų labai ir labai daug: liuteronų, kalvinistų, baptistų, penkiasdešimtininkų, metodistų, presbiterionų, anglikonų ir kitų. Kiekvienoje nominacijoje yra daugybė atspalvių (dažnai vadinamų „minios“).

Suprantama, kad Amerikoje, kur vyrauja protestantiška visuomenė, prezidentais dažniausiai tampa politikai, priklausantys protestantų bažnyčioms. Per visą Jungtinių Valstijų istoriją buvo tik du prezidentai, kurie nebuvo protestantai. Tai 35-asis prezidentas Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) ir 46-asis prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden). Jie yra katalikai. O dabar Baideno nutraukta tradicija vėl atkuriama: 47-asis prezidentas Donaldas Trumpas yra protestantas. Ir ne tik protestantas, bet ir krikščionis sionistas. Pavyzdžiui, 44-asis prezidentas Barackas Obama taip pat laikė save protestantu, bet ne krikščioniu sionistu.

Pačių amerikiečių skaičiavimais, maždaug pusė visų JAV protestantų priklauso vadinamiesiems evangelikams. Tai tokių protestantiškų konfesijų ir interpretacijų šalininkai, kurie savo gyvenime siekia vadovautis Šventuoju Raštu. Priešingai nei kita pusė protestantų, kurie krikščionybę laiko pirmiausia „kultūrine tradicija“ ir už nugaros vadinami „nominaliais“ krikščionimis. Nors pirmieji save vadina „evangelikais“, jiems gyvenimo vadovas yra ne tik keturios Evangelijos ir Naujasis Testamentas, bet ir Senasis Testamentas. Dar daugiau, daugeliui „evangelikalų“ Senasis Testamentas yra pirmoje vietoje.

Taigi, kai kuriais skaičiavimais, maždaug pusė visų evangelikų protestantų Amerikoje yra krikščioniškojo sionizmo šalininkai. Jie yra Izraelio rėmėjai. Ir žydų valstybės rėmimo priežastys yra ne politinės, bet, kaip jie pabrėžia, dvasinės. Jie sako, kad tokia parama kyla iš Šventojo Rašto.

Rusijoje (matyt, dėl to, kad tai daugiausia stačiatikių šalis) beveik nėra literatūros krikščioniškojo sionizmo tema. Tačiau Vakaruose, ypač anglosaksų pasaulyje (Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje), išleista daug knygų apie krikščioniškąjį sionizmą. Paminėsiu keletą žymiausių:

• Paulas Richardas Wilkinsonas. Dėl Siono: krikščioniškasis sionizmas ir Johno Nelsono Darby vaidmuo (Paul Richard Wilkinson. For Zion's Sake: Christian Sionism and the Role of John Nelson Darby), 2008.

• Zev Hafets. Danguje sukurta sąjunga: Amerikos žydai, krikščionys sionistai ir vieno žmogaus tyrinėjimai apie keistą ir nuostabią judėjų ir evangelikų sąjungą). (Zev Chafets. A Match Made in Heaven: American Jews, Christian Zionists, and One Man's Exploration of the Weird and Wonderful Judeo-Evangelical Alliance), 2007.

• Viktorija Klark. Sąjungininkai Armagedonui: krikščioniškojo sionizmo iškilimas. Voctoria Clark. Allies for Armageddon: The Rise of Christian Sionism (), 2007.

• Grace Holsell. Pranašystė ir politika: karingi evangelikai kelyje į branduolinį karą (Grace Halsell. Prophecy and Politics: Militant Evangelists on the Road to Nuclear War, 1986.

• Donaldas M. Lewisas. Krikščioniškojo sionizmo ištakos: lordas Shaftesbury ir evangelikų parama žydų tėvynei. (Donald M. Lewis. The Origins of Christian Zionism: Lord Shaftesbury and Evangelical Support for a Jewish Homeland), 2009

• Rummy Haya. Armagedono lobizmas: Dispensacionistinis krikščioniškasis sionizmas ir JAV politikos formavimas Izraelio ir Palestinos atžvilgiu. (Rammy Haija. The Armageddon Lobby: Dispensationalist Christian Sionism and the Shaping of US Policy Towards Israel-Palestine), 2006.

• Irvinas Andersonas. Biblijos aiškinimas ir Artimųjų Rytų politika: Pažadėtoji žemė, Amerika ir Izraelis, 1917-2002 m. (Irvine Anderson. Biblical interpretation and Middle East policy: the promised land, America, and Israel, 1917-2002), 2005.

Norėčiau, kad bent viena ar dvi knygos krikščioniškojo sionizmo tema būtų išverstos į rusų kalbą ir išleistos Rusijoje. Nes nesuprantant krikščioniškojo sionizmo įtakos Vakarų šalių (ypač anglosaksų pasaulio) vidaus ir užsienio politikai sunku suprasti daugelį šiuolaikinio pasaulio įvykių. Įskaitant krikščionių sionistų Donaldo Trumpo fenomeną.

Sovietinėje ir posovietinėje literatūroje apie sionizmą šio reiškinio istorija dažniausiai pradedama nuo XIX a. pabaigos, kai 1897 m. Bazelio mieste Teodoro Herclio iniciatyva ir jam vadovaujant įvyko pirmasis sionistų kongresas. Iš tikrųjų sionizmo istorija turėtų prasidėti bent keliais šimtmečiais anksčiau. Krikščioniškojo sionizmo idėjos pradėjo formuotis XVI a., kai Martynas Liuteris pradėjo Reformacijos procesą ir Europoje ėmė formuotis protestantizmas. Ypač sėkmingai krikščioniškojo sionizmo ideologiją formavo puritonai. Jie laikėsi nuomonės, kad net ir po to, kai Kristus buvo nukryžiuotas ant Golgotos, o Judėją užkariavo romėnai ir buvo sugriauta Jeruzalės šventykla (70 m. po Kr.), žydai (tiksliau judėjai) išliko „Dievo išrinktoji tauta“. Ir kad „tikrųjų krikščionių“ (skaitykite: protestantų, tiksliau - puritonų) misija yra saugoti ir gelbėti „Dievo išrinktosios tautos“ likučius. Anglijos puritonai ragino savo globėją O. Kromvelį padėti „Dievo išrinktajai tautai“ persikelti iš Europos žemyno į Migloto Albiono salas. Ir toliau daryti viską, kas įmanoma, kad padėtų „Dievo išrinktajai tautai ‚ persikelti į ‘pažadėtąją žemę “, t. y. Palestiną. O paskui atstatyti Judėją (Izraelį), atstatyti Jeruzalės šventyklą ir t. t., ir t. t.

Neįmanoma tai perpasakoti. Ir sunku suprasti, nes šios puritonų ir kitų prie jų prisijungusių protestantų pažiūros nesutaikomai prieštarauja stačiatikių istorijos ir eschatologijos (mokymo apie istorijos pabaigą) supratimui. Pasak puritonų ir kitų protestantų, krikščioniškojo sionizmo (nors tais laikais tokio termino nebuvo) principų laikymasis būtų jų išganymo sąlyga.

Pasirodo, krikščioniškojo sionizmo klausimais domėjosi daug žymių žmonių tiek Anglijoje, tiek žemyninėje Europoje. Štai, pavyzdžiui, žinomas fizikas Izaokas Niutonas. Jis, pasirodo, domėjosi ne tik fizika, bet ir religija, mėgo okultizmą ir kabalą. Taip pat išpranašavo pasaulio pabaigą, kuri turėtų įvykti ne vėliau kaip 2060 metais. Jis buvo įsitikinęs, kad prieš pasaulio pabaigą žydai sugrįš į „Pažadėtąją žemę“, atgims Izraelio valstybė ir bus atstatyta Jeruzalės šventykla. Tokia yra Visagalio valia, tikėjo Izaokas Niutonas. Ir krikščionys (tiksliau, protestantai) bent jau neturėtų priešintis šiai valiai. Atvirkščiai, jie turėtų prisidėti prie jos išsipildymo.

Apie garsių Senojo pasaulio politikų, filosofų, mokslininkų ir protestantų teologų apmąstymus krikščioniškojo sionizmo tema būtų galima parašyti ne vieną knygą. Nuo XIX a. pabaigos pagrindinis krikščioniškojo sionizmo dėmesys buvo sutelktas į Naująjį pasaulį (t. y. Jungtines Amerikos Valstijas). Čia pateikiame žvilgsnį į to meto Amerikos gyvenimą. Jis paimtas iš 1998 m. Anglijoje išleistos Paul Charles Merkley knygos „ Krikščioniškojo sionizmo politika, 1891-1948 m.“ (Merkley, Paul Charles. The Politics of Christian Sionism, 1891-1948). 1891 m. garsus Amerikos krikščionis sionistas Eugene'as Blackstone'as organizavo parašų rinkimą ant peticijos, adresuotos tuometiniam JAV prezidentui Benjaminui Harrisonui. Peticijoje buvo prašoma padėti grąžinti žydus į jų „pažadėtąją žemę“: "Kodėl jėgos, kurios 1878 m. Berlyno taikos sutartimi Bulgariją atidavė bulgarams, o Serbiją - serbams, dabar neturėtų grąžinti Palestinos žydams? Šios provincijos, taip pat Rumunija, Juodkalnija ir Graikija buvo atimtos iš turkų ir atiduotos jų tikriesiems savininkams. Argi Palestina teisėtai nepriklauso žydams?" Peticiją pasirašė 413 žymių amerikiečių: Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Atstovų Rūmų pirmininkas, Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ir dar keli „liaudies išrinktieji“ iš Kapitolijaus, Rokfeleris, Morganas ir kiti žymūs Amerikos oligarchai.

Beje, ši deklaracija gimė 26 metais anksčiau nei istorinėje literatūroje labiau žinoma „Balforo deklaracija“ (oficialus pareiškimas, pateiktas 1917 m. lapkričio 2 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Arthuro Balforo laiške vienam iš sionizmo lyderių ir Didžiosios Britanijos žydų bendruomenės vadovui Walteriui Rothschildui).

Daugiausia krikščionių sionistų šiandien yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apie Amerikos krikščioniškąjį sionizmą JAV parašyta ne viena knyga. Tiesa, kritiškai vertinančių yra labai nedaug. Daugiausia pagiriamųjų ir atvirai apologetinių. Ypač daug entuziastingų publikacijų krikščioniškojo sionizmo Jungtinėse Valstijose tema pasirodė dabartiniame, XXI amžiuje. Ir tai nėra atsitiktinumas. Nes jo šalininkų skaičius, matyt, sparčiai auga.

https://www.fondsk.ru/news/2024/11/16/khristianskiy-sionizm-oksyumoron-net-realnost-kotoraya-opredelyaet-politiku-ameriki

Šėtonas

Ne ant karių kapų nuotraukoje įamžintas šėtonas dergė, o ant Lietuvos, ant lietuvių Tautos. 

Fiodoras Dostojevskis gimė prieš 203 metus lapkričio 11 d., o tą pačią dieną šėtonas iš Lietuvos Kursko srityje myžo ant karių kapo. 

Didįjį rusų rašytoją paminėjau todėl, kad jis rašė apie šėtonus, kaip jie atsiranda visuomenėje, iš kur ir kodėl? Rašytojas sakė: "Kai Dievo nėra, tai viskas leidžiama". 

Aš manau, kad šitam myžančiam ant kapų šėtonui neegzistuoja ne tik Dievas, bet ir Lietuva, Lietuvių tauta, jos garbė. Tai visiškai amoralus galvijas, kuris tik savo išore dar primena žmogų, o jo viduje - pripilta fekalijų, tų kurias jis buvo atsinešęs, kad "paminėtų žuvusius" Maskvos "Crocus sity hole".

Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialios atstovės M. V. Zacharovos brifinge, Maskva, 2024 m. lapkričio 13 d. sakoma:

Dėl Lietuvos neonacio išniekinto paminklo Kazačijos Loknos kaime, Kursko srityje

Vakarai periodiškai piktinasi, kai Rusijos teisėsaugos institucijos, vadovaudamosi galiojančiais teisės aktais, pradeda baudžiamąsias bylas dėl neteisėto užsienio žiniasklaidos darbuotojų sienos kirtimo - kai Vakarų leidinių žurnalistai atvyksta į mūsų teritoriją be vizų ir atitinkamų dokumentų. Tarsi jiems neturėtų būti taikomi šalies, į kurią jie vyksta, teisės aktai. Esame priversti skaityti ir žiūrėti jų straipsnius ir reportažus, stebėti jų medžiagą socialiniuose tinkluose, skirtą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų agresijai pateisinti. Jie nerodo ir neaprašo neonacių žiaurumų prieš civilius gyventojus ir rusų karo belaisvius. Jie taip pat nerodo paminklų ir masinių kapaviečių išniekinimo Raudonosios armijos kariams, žuvusiems per Didįjį Tėvynės karą, išlaisvinant šį regioną.

Jie nepasakos apie V. Bartkevičiaus, Lietuvos aktyvisto iš organizacijos „Tarptautinis Ukrainos draugų fondas“ („VŠĮ TARPTAUTINIS UKRAINOS DRAUGŲ FONDAS“), išdaigas. Jis pasisako už visišką rusų kalbos ir kultūros draudimą Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. 2023 m. gruodį jis išniekino paminklą poetui Aleksandrui Puškinui Vilniuje, kuriam pastaraisiais metais „kliuva" daugiausia. Šių metų kovą V. Bartkevičius viešai pateisino teroristinį išpuolį Cricus sity hole ir atsinešė kibirą fekalijų į spontanistišką šio kruvino nusikaltimo aukų paminėjimą prie Rusijos ambasados Vilniuje, kurį surengė tie, kurie mūsų piliečių skausmą dalijasi kaip savo. Teisingiau būtų jį vadinti „dešiniuoju ekstremistu“. Dabar jis išniekino paminklą žuvusiems sovietų kariams Kazačijos Loknios kaime, Kursko srityje. Jis nusišlapino tiesiai ant kapų žmonių, išvadavusių Europą nuo nacizmo.

Ar dar kam nors atrodo, kad specialiosios karinės operacijos tikslai - denacifikacija, Ukrainos demilitarizacija - yra išgalvota abstrakcija? Jie susiję su šiais nužmogėjėliais. Vakarų mainstream'as apsimeta, kad Ukrainoje nėra neonacių - nei savų, nei ten užaugintų, nei Vakarų šalių „įmestų“. Nėra tų, su kuriais mūsų šalis privalo kovoti (suprasdama, kad tai šventa pareiga), taip pat ir vardan Antrojo pasaulinio karo metais žuvusiųjų, atidavusių gyvybę už visą pasaulį, atminimo. Ne, tokių neonacių yra. Jie atėjo ir į mūsų kraštą. Kad išniekintų mūsų didvyrių kapus.

Ar tik mūsų? Žvilgtelėjome į Sudžos rajono, palaidoto prie išniekinto paminklo, atminimo knygą. Ten yra 68 kovotojai - visi jie žinomi. Be vietinių Rusijos regionų (Maskvos kraštas, Chabarovsko, Sverdlovsko, Jaroslavlio, Kursko sritys, Krasnojarsko, Stavropolio, Krasnodaro kraštai, Gorkio, Tambovo, Belgorodo, Kirovo, Irkutsko, Riazanės sritys, totorių, Čiuvašo ASSR, Lugansko sritis), yra kovotojų iš Uzbekistano (Kh. Asanovas, T. Tadžijevas), Kazachstano (D. Baimachatovas), Kirgizijos (P. K. Borisenko), Azerbaidžano (jaunesnysis leitenantas D. D. Zeynalovas), Ukrainos (partizanas M. F. Kulešas, V. D. Nezdomimišenka, V. M. Nembajus).

V. Bartkevičius yra Kijevo režimo ir jį remiančių Vakarų veidas. Kaip manote, ar kuri nors organizacija pasaulyje (NATO šalyse, įskaitant JAV ir Kanadą, ar likusioje Europoje), ginanti Antrojo pasaulinio karo didvyrių atminimą, ginanti Holokausto aukų atminimą, ką nors pasakė apie šį aktą? Noriu pasakyti, kad tai vienas iš šimtų tūkstančių tokių veiksmų, kuriais išniekinamas to meto didvyrių atminimas. Aš nepadariau rašybos klaidos. Šimtai tūkstančių. Trumpuose pranešimuose kalbame apie tūkstančius. Per daugelį metų susikaupė daugybė bjaurių pavyzdžių. Kiek antkapinių paminklų buvo nugriauta, kiek paminklų buvo nudažyta ar perkelta menkaverčiais pretekstais, kiek pavadinimų lentelių nuplėšta, kiek kapų sunaikinta. Niekas nieko nesakė. Kaip atskirti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto aukų atminimą nuo atminimo didvyrių, kurie sudarė sąlygas išsilaisvinti išgyvenusiems, tiems, kurie nebuvo aukos, kurie nebuvo nužudyti? Deja, būtent tai ir vyksta.

Esame tikri, kad teisingumas pasivys V. Bartkevičių ir kitus panašius į jį, kurie išniekina paminklus fašizmo nugalėtojams. Tikimės tarptautinės reakcijos ir jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Apie tai papasakosime tarptautinėse platformose.

Balsavimo dėl rezoliucijos projekto prieš nacizmo šlovinimą Jungtinėse Tautose rezultatai liudija, kad neonacių erdvė pasaulyje mažėja. Jų „rezervato“ ribos jau sutampa su J. Borrello „žydinčiu sodu“. Ir netrukus jame liks tik rudi augalai.

Dėl balsavimo dėl rezoliucijos projekto dėl nacizmo šlovinimo norėčiau pasakyti, kad išsamus pranešimas šiuo klausimu paskelbtas Rusijos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje. Kviečiame su juo susipažinti.

Rusija V. Bartkevičiui iškėlė baudžiamąją bylą.

Rusijos Vyriausioji tyrimų valdyba, vadovo A. Bistrykin’o (А. Бастрыкин) pavedimu, iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos piliečiui Valdui Bartkevičiui.

Jis įtariamas padaręs nusikaltimus, numatytus Rusijos Federacijos (RF) baudžiamojo kodekso (BK) 354.1 str. 4 d. ‘a, b’, RF BK 243.4 str. 2 d, RF BK 205.2 str. 1 d.- -nacizmo reabilitacija;

-sužalojimas memorialinio objekto, įamžinančio žuvusiųjų Tėvynės gynėjų atminimą,

-viešas terorizmo pateisinimas.