Latvijai denonsavus Stambulo konvenciją ir Lietuvoje kilo diskusijos, tik atbulos, nukreiptos į klausimą, ar nereikėtų mums konvencijos ratifikuoti. Premjerė suskubo pasakyti, kad nemato problemos tą padaryti. Reikia tikėtis, kad dauguma Seimo narių problemą mato. Aš tikrai matau.
Prieš Stambulo konvenciją pirmą kartą viešai (DELFI) pasisakiau dar 2013 metais. Pozicija nesikeičia. Stambulo konvencijos deklaruojamas tikslas kovoti su smurtu prieš moteris yra geras, teisingas ir vertas palaikymo. Bet išsamesnė analizė gana aiškiai rodo, kad šiam tikslui Stambulo konvencija nesiūlo beveik nieko, ko nėra pačios Lietuvos teisės aktuose. Prieš keletą metų buvo parengta itin išsami teisininkų analizė, kur kiekvienas konvencijos straipsnis sugretintas su mūsų nacionaline teise. Įsipareigoju tą analizę pristatyti visiems Seimo nariams. Ten, kur tikrai būtų prasminga, pridėtinės vertės nėra.
Bet kita vertus, Stambulo konvencija nešasi ir tai, ko nedeklaruoja – socialinės lyties sampratą. Daug žmonių kartoja, kad jos ten nėra arba kad ji reiškia kažką visai suprantamo, suprask, tik stereotipus apie lytis. Nelaikykime vieni kitų kvailiais. Visų, kas aiškina, kad konvencijoje neginamas translytiškumas, pirmiausiai paklauskite, ar jie pritaria, kad žmogus galėtų pats spręsti, kokios lyties yra. Sutaupysime daug laiko.
Tiems, kas visgi nemano, kad žmonės patys renkasi savo lytį, galima atsakyti štai ką. Konvencijos trečias straipsnis tapatiną lytį su socialine lytimi. Cituoju: „lytis socialiniu aspektu (toliau – lytis)– socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.
Toliau, konvencijos ketvirtas straipsnis įpareigoja užtikrinti konvencijos nuostatas be diskriminacijos dėl (cituoju): „...biologinės ar socialinės lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo nacionalinei mažumai, turto, kilmės, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, civilinės būklės, migranto arba pabėgėlio statuso ar kito statuso.” Taigi šalis įsipareigoja nediskriminuoti dėl eilės pagrindų, bet čia už socialinę lytį daug svarbesnė yra atskirai minima lytinė tapatybė (originaliame tekste „gender identity“).
Jei dėl socialinės lyties galima diskutuoti, ką ji reiškia, tai dėl lytinės tapatybės nėra jokių diskusijų. Štai Amerikos psichologų asociacija savo svetainėje lytinę tapatybę (gender identity) apibrėžia kaip „asmens vidinį buvimo vyru, moterimi, abiem ar kuo kitu jausmą“. Kitais žodžiais tą patį pasako visi LGBT reikalų žinovai – jų teises ginančios tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, ILGA EUROPE. Lytinė tapatybė reiškia pasirinkimą, kokios lyties save laikai. Nediskriminavimas dėl lytinės tapatybės reiškia valstybės ir piliečių pareigą tą pasirinkimą gerbti, net kai jis prieštarauja tikrovei, t.y. biologinei lyčiai.
Penktadienį skambinusiam LRT žurnalistui mėginau paaiškinti platesnes tokio ratifikavimo teisines pasekmes, bet jis pacitavo vienintelį sakinį ir tą ironiškai iškraipė. Ką padarysi. Visgi verta pakartoti čia. Rafitikavus konvenciją atsirastų realus pagrindas teigti, kad štai Lietuva jau yra prisiėmusi įsipareigojimą nediskriminuoti dėl lyties tapatybės (taigi dėl lyties įsivaizdavimo). Nuosekliai jo laikantis reikia taikyti šį principą ir kitose srityse bei vidaus teisės aktuose. Kodėl valstybė diskriminuoja neleisdama lyties keitimo? Jo nefinansuodama? Nerengdama jį normalizuojančių reklamos kampanijų?
Pavyzdžiai nėra iš dangaus. Stambulo konvencijos 14 straipsnis įpareigoja šalis nares visuomenės moraliniam perauklėjimui. Cituoju: „Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga [...] apie nestereotipinius lyčių vaidmenis“. Būsite paauklėti. Nevyriausybinės organizacijos, kurios jau dešimtmetį labiausiai kovoja už konvencijos ratifikavimą, vykdys vietinę konvencijos įgyvendinimo stebėseną, teiks ataskaitas Europos Tarybai ir vertins mūsų atsilikusios šalies progresą.
Pabaigai, būtų logiška paklausti, kodėl neratifikavus Stambulo konvencijos su keliomis išimtimis šiems ir dar keliems probleminiams straipsniams. Tai normali ir dažna praktika. Deja, negalima. Pačios konvencijos 78 straipsnis tai kategoriškai draudžia.
Labai norėčiau, kad jeigu Lietuvoje vėl kils politinė diskusija dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, ji vyktų faktais ir argumentais, o ne lozungais ir emocijomis. Niekas nėra už smurtą prieš moteris, bet visi turime rimtą pagrindą diskusijai: a) ar konvencija nuo to ką nors reikšmingai padeda; b) ar kartu neperša ideologizuotų nuostatų; c) ar tos ideologizuotos nuostatos mums reikalingos. Mano atsakymai man akivaizdūs ir aš pasiruošęs visoms diskusijoms šiais klausimais.
Šaltinis: https://www.facebook.com/search/top?q=vytautas%20sinica