Praėjusią savaitę dalyvavau Akmenėje vykusioje konferencijoje. Turėjau garbės perskaityti pirmąjį pranešimą apie kultūros paveldo kaip tapatumo pamato stiprybes ir silpnybes. Po manęs kalbėjo prof. Alfredas Bumblauskas. Nors jis žinomas kaip publikos provokatorius, jo pranešime iš esmės nebuvo nieko naujo – skambėjo tie patys motyvai, girdėti dar nuo mano studijų laikų VU Istorijos fakultete. Profesorius kalbėjo, kad Lietuvoje, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, buvę per mažai mūrinių pilių, kad Akmenės kraštas neva neturi kuo pasigirti (šeimininkų vietoje būčiau įsižeidusi, bet santūrūs žemaičiai mandagiai nutylėjo), kad kuris nors Lietuvos miestelis garsus tik tuo, jog iš ten kilę kokio nors pasaulinio garso žydo protėviai, kad vis dar reikia kovoti su „istoriniais mitais“ ir pan. Pabaigoje dar „pajuokavo“ apie moteris, kurios, paklaustos kelio, esą „visada užsiplepa ir nuveda nežinia kur“ – tikras mizoginijos perlas! (Tikiuosi, renginio filmuota medžiaga greit bus viešai prieinama ir patys galėsite paklausyti).
Bumblauskas – ryškiausias viešai veikiantis Lietuvos istorikas. Jo aštrūs pasisakymai – Lietuva „atsilikusi“, „vėluojanti tauta“, „praradusi šansus tapti Europa“ – gerai žinomi. Tokia retorika patraukia dėmesį, bet ir palieka slogų įspūdį: ar tikrai esame tokia jau nevykusi valstybė ir tauta? Nuo pat karjeros pradžios jis kovojo su „romantiniais tautinės istorijos mitais“ – herojišku LDK pasakojimu. Vietoje to pabrėžė, kad į daugelį europinių procesų įsijungėme pavėluotai, kad LDK buvo daugiaetninė, o ne vien lietuviška, kad mūsų kultūriniai pasiekimai dažnai pervertinami. Akademiškai tai ne visada neteisinga: šiuolaikinė istoriografija visur laužo mitus. Tačiau viešojoje erdvėje tokia kalba skamba ne kaip sveika kritika, o kaip nuolatinis savo šalies menkinimas. Dar svarbiau, kad Bumblausko žvilgsnis beveik visada nukreiptas „į viršų“ – į lenkus, čekus, vokiečius. Su jais lyginantis mes atrodome provincialūs, kažkuo vis prastesni. Bet kodėl jis niekad nepalygina su rytiniais kaimynais, kurie buvo dar mažiau išsivystę? Toks pasirinkimas nėra akademiškai neutralus – jis formuoja tautinio nepilnavertiškumo jausmą.
Sovietmečiu jis buvo įstojęs į LKP, tad tokioje pozicijoje lengva atpažinti marksizmo-leninizmo palikimą – tautų dėliojimą ant neva objektyvių istorijos dėsnių nulemtų „išsivystymo laiptelių“. Vėliau Bumblauskas aktyviai įsijungė į „Lietuvos europietinimo“ diskurso kūrimą, kuriame atrodėme amžinai besivejantys Vakarus. Šiandien jis kalba apie litvinizmą (kritiškai, bet švelniai), pasisako už toleranciją. Visa tai atitinka laikmečio konjunktūras, kurios jam užtikrina apdovanojimus, pripažinimą ir tribūną.
Bet Bumblausko fenomenas nėra vienišas. Tai tik ryškiausias pavyzdys platesnės tendencijos – postmoderniosios dekonstrukcijos, kuri įsitvirtino mūsų humanitarikoje. Nepriklausomybės pradžioje ji atrodė reikalinga ir savalaikė: tada buvo būtina išsivaduoti iš sovietinės ideologijos ir tuo pat metu atsisakyti nepagrįstų romantizuotų pasakojimų. Vėliau prie to prisidėjo ir tarptautinės akademinės tendencijos, paremtos kairiojo liberalizmo (neomarksizmo) idėjomis: nacionaliniai mitai čia laikomi įtartinais, o savikritiškumas – brandumo ženklu. Viešojoje erdvėje tokia laikysena greitai tapo patraukli, nes ji dera ir su Vakarų auditorijoms maloniu naratyvu apie „Rytų Europos provincialumą bei amžiną atsilikimą“. Todėl šiandien dekonstrukcija skamba garsiau nei bet kokie bandymai bešališkai tirti praeitį ar juolab ieškoti įkvepiančių pasakojimų ir sektinų pavyzdžių.
Panašų toną randame ir kalbotyroje. Loreta Vaicekauskienė ir kiti lingvistai laužo mitus: lietuvių kalba atseit nėra „seniausia pasaulyje“, jos archajiškumas nėra joks privalumas, o sovietmečiu suvešėjęs norminimas – tik galios instrumentas. Visa tai moksliškai argumentuota, bet visuomenėje skamba kaip pasididžiavimo unikalia mūsų kalba menkinimas.
Literatūrologijoje – tas pats. Viktorija Šeina ar Žydronė Kolevinskienė dekonstruoja lietuvių literatūros kanoną, parodydamos jį vien kaip ideologinę konstrukciją. Bet retai atskleidžiama, kuo jis gali būti įkvepiantis dabarties ar ateities kartoms. Tad šis natūralus tautinis autoritetas atmetamas, o lietuvių literatūra, palyginus su pasauline, atrodo provincinė, „mužikiška“ ir, žinoma, nebeaktuali (apie to pasekmes mūsų savivokai nemažai yra rašęs Darius Kuolys).
Politologijoje ir sociologijoje panašiai. Zenonas Norkus, rašydamas apie Lietuvą kaip „pusiau periferiją“, iš esmės konstatuoja struktūrinę padėtį pasaulinėje sistemoje. Nors jo būtent ir negalima apkaltinti sąmoningu Lietuvos menkinimu, tačiau viešojoje erdvėje tokios mintys redukuojamos ir vulgarizuojamos iki antraštės „Lietuva – periferija“. Nerija Putinaitė tuo tarpu kalba apie prisitaikymą sovietmečiu ir „nenutrūkusią stygą“, o Tomas Venclova dar aštriau kritikuoja lietuvišką nacionalizmą kaip provincialų ir pasenusį. Šie teiginiai plačioje visuomenėje skamba kaip dar vienas patvirtinimas, kad buvome, ir esame, tokie menki.
Šioje kompanijoje viešieji intelektualai tik sustiprina tautinių kompleksų diegimo toną. Kristina Sabaliauskaitė, pristatydama savo romanus, ironizuoja patriotinę patetiką, akcentuoja tamsiąsias istorijos puses, rodo didvyrius kaip silpnus ar kompromituotus, atmeta literatūros kanono pamatines figūras, niekina „sovietinius rašytojus ir poetus“. Marius Ivaškevičius ne kartą buvo kritikuotas už tai, kad jo kūryboje Lietuvos istorija esą vaizduojama kaip parodija, o ne įkvėpimas. Menine prasme šie rašytojai, žinoma, turi teisę dekonstruoti istorinius pasakojimus, tačiau bendrame kontekste jų balsai susilieja su minėtų akademikų retorika: mes buvome provincialūs, atsilikę, prasčiokai, o mūsų šlovė – tik mitas.
Taip įsitvirtina pavojinga tendencija. Yra didelis skirtumas tarp neutralaus, tikrovę siekiančio pažinti ir paaiškinti konstatuojamojo akademinio diskurso ir publicistinio menkinančio ideologinio diskurso. Jei sakome, kad Lietuva yra periferija, nes taip išsidėliojo geopolitinės plokštės ir civilizacinės įtakos, tai bus tiesiog neutrali konstatacija. Bet jei nuolat kartojame, kad buvome atsilikę, nevertingi, žemesni už kitus, lyg būtume patys dėl to kalti, tai tampa vidinės kolonizacijos forma – pradedame žiūrėti į save svetimųjų, šiuo atveju Vakarų, akimis.
Žvelgiant per Immanuelio Wallersteino pasaulio-sistemos teorijos prizmę Lietuva iš tiesų buvo „periferijos periferija“. Bet tame nėra jos kaltės ar menkumo – tiesiog taip susiklostė geopolitinė padėtis, kuri lėmė mūsų veikimo galimybių ribas. Tačiau šiandien humanitarikoje konstatuojamasis faktas dažnai virsta moraliniu nuosprendžiu. Ir vietoje sveikos kritikos ir nuosaikios analizės gauname nuoseklią savinieką ir kolektyvinius kompleksus, vedančius prie išmokto bejėgiškumo.
Ar tai padeda tautai šiandien, kai gyvename didėjančios geopolitinės įtampos sąlygomis? Nemanau. Būtent čia slypi vidinės grėsmės mūsų atsparumui prieš Rusijos agresiją, baltarusiškus litvinizmo pseudonaratyvus, informacinių karų išpuolius ir operacijas. Tokiose sąlygose tautinis tapatumas nebėra vien kultūrinis klausimas – tai saugumo resursas. Jei patys apie save kalbame tik menkinamai ir žeminančiai, nuolat lyginamės su pranašesniais ne mūsų naudai – silpniname dvasines visuomenės galias. Nuolatinė dekonstrukcija be alternatyvaus pozityvaus pasakojimo ilgainiui suformuoja „išmokto bejėgiškumo“ jausmą: visur atsilikome, viskas – mitas, niekas nevertas pasididžiavimo, mūsų didvyriai iš tiesų niekšai ir t. t. Tai ne padeda, o demoralizuoja, ypač jaunąją kartą.
Tarpukariu sąmoningai puoselėtas tautos istorijos mitas davė gausių vaisių – tautą, nepabijojusią stoti į nelygią Dovydo ir Galijoto kovą su totalitarizmu, išlikti sovietmečiu, nepaisant demoralizacinės jo galios. O šiandien mes sėdime dekonstruotų mitų šukių krūvoje ir nebeturime į ką atsiremti…
https://www.pozicija.org/rasa-cepaitiene-nepilnavertiskumo-mokytojai-apie-inteligentu-atsakomybe/
.png)
