PROF. EBERHARD HAMER | „Aš nebepažįstu Vokietijos!“ - pasakė draugas iš Pietų Afrikos, kuris jau 20 metų nebuvo grįžęs į Vokietiją. Tai, ką jis prisiminė kaip „Vokietiją“ būdamas emigrantas, nebebuvo ta Vokietija, kurią jis vėl matė šiandien:
1. Vokietiją jis vis dar laikė suverenia valstybe, kuri gali siekti sau naudingų politinių interesų.
Tačiau iš tikrųjų Vokietija perleido didžiąją dalį suvereniteto teisių ES, kuri sprendžia nebe pagal Vokietijos, o pagal daugumos pietinių šalių interesus. To pavyzdžiai:
- vokiečių kalbą vartoja didžiausia gyventojų grupė, tačiau ji negali būti oficiali kalba;
- dauguma valstybių narių yra be apribojimų įsiskolinusios, o ES yra dar labiau be apribojimų įsiskolinusi, nes už ją moka ir yra atsakinga Vokietija;
- ES dujų ir naftos boikotas Rusijai patrigubino Vokietijos energijos sąnaudas ir padarė šaliai didesnę nuolatinę žalą nei jos priešininkė;
- ES paskatino žiniasklaidos, ekonominį ir karinį karą Ukrainoje, kad jame dalyvautų ir Europa, ir taip šantažavo Vokietiją, kad ši prisijungtų prie karo.
- O Vokietija taip pat yra pavaldi JAV provincija, paklūstanti amerikiečių įsakymams - net savo pačios nenaudai.
2. Mūsų kultūra taip pat pasikeitė. Anksčiau Vokietija buvo poetų ir mąstytojų šalis, vokiečių kultūra buvo žinoma visame pasaulyje, o vokiečių kultūra buvo pavyzdinis standartas, ypač visai Rytų Europai.
Tačiau per tą laiką, nepaisant didžiulių investicijų, mūsų švietimo lygis smuko, dauguma mokinių Vokietijos mokyklose kalba užsienio kalbomis, anglų kalba yra privaloma ne tik pramogų industrijoje, bet ir universitetuose bei įmonėse, o vietoj nacionalinių vertybių turime daugiakultūrę civilizaciją.
3. Kadaise visuomenėje turėjome bendrą etinį pagrindą - pagrindines krikščioniškas vertybes, krikščioniškąjį tikėjimą, prūsiškas dorybes ir tarpusavio solidarumą. Tačiau dabar žmonės gyvena daugiatautį ir anoniminį gyvenimą, dauguma - netikintys, išpažįstantys islamą ar queer-sualumą. Bendros vertybės nebepripažįstamos ir nebegalioja. Kodėl kas nors dar turėtų solidarizuotis su kitais?
4. Valdant Adenaueriui, Schmidtui ar Kohliui, „politika vis dar buvo vykdoma savo tautai“, bendram labui ir visų gerovei.
Šiandien valdantiesiems „rinkėjai nerūpi“ (Baerbock), jie veikia pagal JAV nurodymus ir ES interesus, yra pasirengę leisti žlugti Vokietijos ekonomikai ir gerovei vardan žaliosios ideologijos, o į šalį atsivežti pasaulio vargšus ir seksualinius Querus, kad senieji piliečiai galėtų suteikti jiems „lygiavertį dalyvavimą“ nedirbant.
5. Anksčiau Vokietijoje vyravo saugumas, tvarka ir gerovė, miestai buvo buržuaziniai verslo ir traukos centrai.
Šiandien kiekvienas, vaikštantis po miestus, jaučiasi esąs nebe mūsų šalyje, o svetimoje šalyje su migrantų dauguma ir getais, iš kurių dėl gaujų nusikaltimų, pinigų apsaugos ir klientų praradimo išsikelia viduriniosios klasės parduotuvės ir biurai.
6. Taip pat grįžta karas: Vokietija buvo prisiekusi, kad iš jos teritorijos daugiau nekils karas, kad kitose šalyse nebus naudojama vokiška ginkluotė ir kad Vokietija nedalyvaus kare. Sutartyje 2+4 ir Pagrindiniame įstatyme Vokietija buvo prisiekusi, kad iš Vokietijos sklis taika.
Tuo tarpu mes leidome, kad pagal svetimus nurodymus, dėl svetimų interesų taptume pagrindine karo pramonės įmone Europoje ir turėtume atidėti vidaus investicijas, kad galėtume finansuoti užsienio karus.
7. Teisinės valstybės principai susilpnėjo. Anksčiau teisė tarnavo teisingumui ir tvarkai. Atskyrus valdžias, teisė išliko suvereni politikos atžvilgiu, ji buvo taikoma visiems ir atitiko faktus.
Tačiau šiaindien politika valdo teisę, už teisę, jei prokuratūra gauna politinius nurodymus apkaltinti politinius oponentus, nuotaikos ir prieštaravimai „vyraujančiai nuomonei“ taip pat yra baudžiami.
8. Administracija nebėra neutraliai atsakinga už teisėtvarką, kaip anksčiau, nebepaiso suverenios piliečių atsakomybės ir jų laisvės, bet tarnauja politinei ideologijai įgyvendinti ir kontroliuoti piliečius per reguliavimą ir didėjančią biurokratiją.
Užuot dirbusi piliečių labui, jų laisvei ir savarankiškumui, administracija tapo ideologų ir imigrantų galios įrankiu, nukreiptu prieš laisvą pilietį.
9. Vokietijoje rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas turėtų būti savo laimės kūrėjas. Tie, kurie buvo darbštūs ir taupūs, turėtų turėti galimybę džiaugtis savo įnašu ir turėti nuosavą būstą. Jie taip pat turėtų turėti galimybę užsitikrinti savo senatvės aprūpinimą iš savo indėlio ir iš savo šeimos, t. y. savarankiškai kurti gerovę savo darbu.
Dabar tai nebeįmanoma. Tik trečdalis gyventojų vis dar yra produktyviai aktyvūs, du trečdaliai gyvena jų sąskaita. Kadangi visos socialinės išmokos tapo visų teise (piliečių pajamos, Bürgergeld), žmonėms nebereikia prisidėti, jie gauna būstą, apstatymą, pragyvenimo išlaidas ir net pensiją, patys neprisidėdami, o tai savo ruožtu kaip magnetas traukia politiškai, ekonomiškai ar seksualiai nevykusius pasaulio gyventojus (masinė imigracija).
10. Ar vis dar egzistuoja solidari visuomenė? Mažuma sunkiai dirbančių žmonių yra išnaudojami daugumos pervedimų ir socialinių išmokų gavėjų, turi mokėti didžiausius pasaulyje mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, tačiau patys netenka pragyvenimo šaltinio dėl nuolat blogėjančių pagrindinių sąlygų.
Ar tikrai dar galima pretenduoti į solidarumą tarp tvirtų, darbščių ir už save atsakingų piliečių ir politikų, kurie iš jų ideologiškai tyčiojasi, atima darbą ir išsilavinimą, biurokratų, kurie iš jų tyčiojasi ir juos nepakenčiamai kontroliuoja, ir daugiau nei šešių milijonų darbo vengiančių ir socialinių pašalpų prašytojų? Ką bendro turi aukos ir nusikaltėliai?
Kodėl vidurinioji klasė, kuri sumoka 80 proc. mūsų valstybės pinigų, subsidijas korporacijoms ir socialines išmokas žemesniajai klasei, Vokietijoje taikstosi su didžiausiais pasaulyje mokesčiais ir socialinio draudimo įmokomis?
Kodėl vidurinioji klasė taikstosi su geradariais, ideologais ir bažnyčiomis, leidžiančiomis pasaulio nevykėliams masiškai imigruoti jų sąskaita?
Kodėl ji taikstosi su tuo, kad daugybė milijonų socialinės rūpybos darbuotojų gali prabangiai gyventi iš rūpybos verslo dėl savanaudiškų interesų, nes gauna valstybės finansavimą, užuot produktyviai prisidėję prie socialinio produkto kūrimo?
Mano draugas iš Pietų Afrikos norėjo vykti į Deutschland, bet atvyko į Germany. Jis nenori čia gyventi, nenori būti išnaudojamas, nenori toleruoti diktuojamos nuomonės ir laisvės stokos.
Pripažinau, kad šiais metais pusė milijono aukštų rezultatų pasiekusių žmonių tikriausiai norės mesti darbą, emigruoti arba pereiti prie gerovės sistemos, bet pas mus atvyks galbūt dvigubai daugiau pašalpų prašytojų.
Vienintelė priežastis, dėl kurios man pačiam nekyla klausimas, ar su visu tuo susitaikysiu, yra ta, kad, būdamas labai senas pensininkas, nebeturiu kitos alternatyvos. Tačiau savo anūkams patarčiau vengti Vokietijos tol, kol krachas ir po jo sekusios ekonominės, socialinės ir vertybinės reformos Germany vėl pavers Deutschland.
PI-NEWS autorius Prof. Dr. Eberhardas Hameris (gimė 1932 m. rugpjūčio 15 d. Mettmanne) - Vokietijos ekonomistas. Jis specializuojasi mažųjų ir vidutinių įmonių ekonomikos srityje. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Hanoveryje įkūrė privatų Mittelstandsinstitut Niedersachsen ir išleido daugiau kaip 20 knygų mažųjų ir vidutinių įmonių tema. 1986 m. Hameris buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžiumi. Jo skiltis skelbiama kartą per savaitę portale PI-NEWS.https://www.pi-news.net/2024/07/germany-ist-nicht-mehr-deutschland/
